Užkalnis yra kovotojas su chamizmu (V.Savukyno interviu)

Nuotrauka iš V.Savukyno laidos "Įžvalgos"

Seniai nebedėjau jokių interviu su savimi pačiu, nes mažai kada būna kažkas jau tokio naujo. Tačiau Virginijus Savukynas padarė iliuminuojantį ir nenuobodų pokalbį, ir dar ta tema, kuri man labai rūpi: atviro kalbėjimo, erzinimo ir leidžiamumo ribų.

Ar lietuviams yra būdingas chamizmas?  Keliolika metų Anglijoje praleidęs ir nemažai pasaulio pamatęs žinomas rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis turi su kuo palyginti lietuvių visuomenę ir jos ydas. Atviras ir provokuojantis LRT laidos „Įžvalgos“ vedėjo Virginijaus Savukyno pokalbis su žmogumi, kurį už abejingų nepaliekančius komentarus žiniasklaidoje daugelis taip pat vadina įžūliu chamu ir ciniku.

Pokalbį norėčiau pradėti nuo labai tiesaus klausimo. Ar jūs esate chamas?

Ne. Nesuprantu, iš kur kyla toks klausimas… Nors ne, suprantu… (Juokiasi – red. past.)

Bet juk daugelis jūsų rašymo manierą laiko ciniška ir chamiška.

Ciniška… Gal ir galiu suprasti, iš kur tas dalykas ateina. Kas liečia chamiškumą, irgi iš dalies galima suprasti. Žmonės tikriausiai nepratę prie aštraus nuomonių reiškimo arba mano, kad aštrus nuomonės reiškimas būdingas neišauklėtiems žmonėms. Dar daugiau, žmonės galvoja, kad iš tiesų galioja liaudies patarlė: duok durniui kelią. Nemanau, kad ta patarlė galioja.

Aš manau, kad duoti durniui kelią yra didelė klaida. Kai duodi durniui kelią, jis užsiima neprotingais dalykais. Maža to, kenkia protinga ir gera darantiems žmonėms. Nerasi gydytojo, kuris pasakytų: duokime vėžiui kelią, tegul sau auga ir keroja auglys. Jeigu pamatai gatvėje šiukšlę, tikriausiai nesakysi: duokim šiukšlei kelią, tegul jos sau guli. Juk mes kažką darome, kad tas šiukšles surinktume ir gatvėje būtų švaru.

Taip pat mes stengiamės neduoti kelio nusikaltėliams. Žmonėms, kurie daro tai, ką visi sutartinai laiko nusikaltimu. Pavyzdžiui, niekas nesakys: tegul chuliganai atiminėja iš senučių rankinukus gatvėje, duokime jiems kelią.

Ar gerai supratau: jūs kovojate prieš kvailius?

Tikriausiai taip… (Šypsosi – red. past.)

Gerai, o kaip nustatote, kas yra kvailys ir kas ne?

Aš jau pakankamai senas, gyvenu šiame pasaulyje 41 metus. (Šypsosi – red. past.)

Na, ne toks ir senas… (Šypsosi – red. past.)

Man atrodo, kad mano išsiauklėjimas šeimoje, išsilavinimas, perskaitytos knygos, žmonės, su kuriais aš susitikau, leidžia skirti gera nuo blogo. Žmones, kurie daro gera nuo žmonių, kurie daro bloga, kvailius nuo protingų ir atvirkščiai. Ar aš klystu? Tikriausiai, kad taip. Ar yra kitokių nuomonių? Be abejo, kad yra.

Tačiau aš negaliu suspenduoti savo sprendimų, negaliu pasakyti: ai, aš gal geriau patylėsiu, nes kiti galvoja kitaip…

Jūs savo komentaruose žmones vadinate runkeliais, o tuos, kurie skundžiasi, laikote nesugebančiais nieko daugiau, tik skųstis. Rašote, kad „jie geriau sumeistrautų kokią kėdutę ir ją parduotų vietoje to, kad skųstųsi, kokia bloga yra valdžia ir Kubilius“. Kodėl manote turįs teisę tuos žmones įvardyti runkeliais?

O kas man atėmė tą teisę?.. Aš ją turiu. (Šypsosi – red. past.) Juk gimiau su teise žiūrėti aplinkui ir vertinti. Be abejo, tas žmonių vadinimas ir sakymas „tu darai neteisingai“ arba „tau turėtų būti gėda“, yra pakankamai kontraversiškas. Jau vien dėl to, kad ne visiems žmonėms (ko gero, mažumai) tai turės kažkokį poveikį. Tikriausiai tik mažuma pasakys: gal aš tikrai ne taip elgiuosi, gal tikrai verta kažką pabandyti, o ne kaltinti Kubilių ir valdžią… Bet jeigu kažkokia mažuma žmonių iš tiesų susimąstys arba pradės elgtis kitaip, gal kažkas ir pasikeis.

O kas mums, lietuviams, prieš dvidešimt metų davė teisę pasakyti, kad okupacija yra blogai? Kur parašyta, kad mes turėjome tokią teisę?

Buvome įžūlūs ir chamiški. (Šypsosi – red. past.)

Tikriausiai. Mus taip ir vertino. Jūs tikriausiai ne blogiau už mane prisimenate: lietuviai kenkia Gorbačiovui, lietuviai siūbuoja laivą, lietuviai prisidirbs daugiau bėdos nei gaus naudos, jų veiksmai neapgalvoti ir t. t. Taigi kas jiems tada davė tokią teisę?..

Tačiau vis tiek daugelis mano, kad jūs esate chamas. (Šypsosi – red. past.) Ar tai reiškia, kad mūsų visuomenėje, arba bent dalyje jos, savo nuomonės turėjimas ir drąsus jos reiškimas yra laikomas chamizmu?    

Taip, yra dalis žmonių, kurie taip galvoja. Kai sako tau nepatinkančius dalykus, lengviausia yra su tuo ginčytis sakant oponentui: ką tu čia man aiškini, tu net be akinių… Taigi jeigu oponentą kvalifikuoji ir priskiri kažkokiai grupei – chamas, nemokša, storas, neišsilavinęs, „jį išspyrė iš Anglijos“ – nebereikia daugiau su juo kalbėtis. Tada jo nuomonė pasidaro lyg ir negaliojanti. Tai yra gana veiksmingas, bet labai paprastas gynybos būdas.

Beje, ne visi taip sako ir ne visi taip skirsto. Galbūt tie besipiktinantys yra konvencinio mandagaus požiūrio atstovai, labiau besireiškiantys viešojoje erdvėje ir mėgstantys pasisakyti. Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į žmogų, kurį chamu vadina dažniau negu mane – Jurijų Smoriginą. Tačiau turbūt mažai kas galėtų pasakyti, kodėl jį pavadino chamu. Todėl, kad parodė ne tą pirštą?

Žinoma, dėl jo elgesio televizijos ekrane…

O koks tas elgesys? Kad jis šokių aikštelėje besivaržantiems žmonėms pasakė, jog vieni šoka geriau už kitus?

Bet juk tą patį dalyką galima pasakyti ir vienaip, ir kitaip, tiesa? Yra viena pasakymo forma, bet yra ir kita. 

Na, bet juk jo forma visai prieinama. (Šypsosi – red. past.) Po to, kai jis ką nors pasako, abejojančių nelieka.

Jeigu savo nuomonės turėjimas ir išsakymas turėtų būtų visuomenėje toleruojamas, kas tuomet, jūsų nuomone, yra chamizmas?

Man atrodo, kad chamizmas yra nesiskaitymas su kitais žmonėmis ir nustatytų, sutartų taisyklių nepaisymas. Pradedant nuo automobilio statymo invalido vietoje, kai tu nesi neįgalus…

Tai jau yra chamizmas?

Taip, tai jau yra chamizmas. Arba grūdimasis be eilės sakant „aš labai skubu“. O ką, kiti neskuba?.. Civilizuota visuomenė gyvena ir remiasi taisyklėmis. Šiaip jau tų taisyklių niekas per prievartą nesugrūdo į gerkles. Per šimtmečius atėjo supratimas, kad jeigu mes vieni su kitais civilizuotai gyvensime, laikysimės paprastų dalykų, vienas kitam nešiukšlinsime, vienas iš kito nevogsime, tai visiems, matyt, bus tik geriau. Chamizmas yra manymas, kad tau taisyklės negalioja.

Ar Lietuvoje chamizmas yra paplitęs reiškinys?

Kažkiek yra paplitęs, bet aš labai to dalyko nedramatizuočiau.

Gyvenote Anglijoje, nemažai keliavote. Turbūt kažkiek visgi galima palyginti visuomenes? 

Galbūt chamizmo ir yra, bet aš to tikrai nepriskirčiau lietuvių bendruomenės ydingumui. Tiesiog Lietuva ir mes visi per tuos dvidešimt metų labai keitėmės. Daugelis taisyklių iš tiesų nebuvo sektinos, greičiau – primestos. Pavyzdžiui, kai kažkas sprendžia, ką laikraštis gali rašyti ir ko negali. Arba taisyklės apie vieną tiesą ir vieną istorijos interpretavimą. Taigi tos taisyklės buvo paimtos ir išmestos.

Ir labai teisingai, kad jos buvo išmestos. Tačiau viskas taip greitai keitėsi, kad kai kurie žmonės tiesiog pagalvojo: aha, kai yra toks drumstas vanduo, galima sau leisti dar daugiau… Taip visą laiką būna esant didelių pasikeitimų metui. Ir nebūtinai materialia prasme. Tai gali būti tiesiog grūdimasis į kitam žmogui skirtą vietą. Taigi aš šioje vietoje kaltinčiau labai greitus pasikeitimus visuomenėje.

Tai kaltos aplinkybės, „aplinka kalta“? (Šypsosi – red. past.)

Aplinkybės sudarė galimybę lėčiau besivystančiai visuomenei. Toje pačioje Didžiojoje Britanijoje, kurios visuomenė nusistovėjo per šimtmečius su savo elgesio normomis, tokie įžūlumai labiau pastebimi.

Ir mažiau toleruojami…

Be abejo.

Apsukome ratą. Gal visgi jūs esate ne vien savo nuomonės reiškėjas, bet ir kovotojas su chamizmu? Galbūt jūsų kritikos taikinys yra chamizmas?

Vienas iš taikinių. Mane pakankamai užgauna, kai žmonės nesiskaito su kitų žmonių laiku arba kai žmonės mano turį teisę švaistyti kitų žmonių laiką kažkokiais įžūliais pasiūlymais.

Pavyzdžiui.

Na, pavyzdžiui, visokie prekybiniai pasiūlymai.

Bet juk jų tokia užduotis – parduoti. (Šypsosi – red. past.)

Taip, jiems reikia parduoti, Tačiau vėlgi yra dalykų, kai galbūt nenusistovėjusios visiems priimtinos elgesio normos ir pardavimų taisyklės. Žmonės nežino ir lyg ieško apibrėžtų ribų, tų plonų linijų, pagal kurias paskui galima orientuotis.

Ar jums nenusibosta erzinti Lietuvos žmonių?

Ne, tikrai nenusibosta. Galbūt dėl to, kad reakcija patvirtina, jog aš kalbu apie aktualius dalykus. Toli gražu ne visi mano rašymai ir pasisakymai yra erzinantys. Tačiau erzinantys, aišku, sutraukia daugiausiai dėmesio ir duoda tą populiarumą, kurį aš drįstu manyti panaudoju ne vien to populiarumo vardan. Man atrodo, kad populiarumą ir pažįstamumą, kurį aš turiu, panaudoju daugeliui dalykų kalbėdamas apie klausimus, apie kuriuos galbūt galėčiau kalbėti kitaip, bet tada manęs nelabai kas klausytų.

O dabar – jeigu Užkalnis kalba, daugiau žmonių ištempia ausis ir gaudo, ką aš čia bandysiu pasakyti. Juk viešoji erdvė yra labai negailestinga tiems, kas neturi garsaus balso ir įtaigaus kalbėjimo. Manau, kad turiu gana garsų balsą ir gana įtaigų kalbėjimą, todėl bandau tai panaudoti ne vien pramoginiams, bet ir geriems tikslams.

Tai erzinimų dar bus? (Šypsosi – red. past.)

Taip, be abejo. (Šypsosi – red. past.)

Ačiū už pokalbį. 

Advertisements

4 comments

  1. jeigu reikia rinkti šiukšles nuo kelio, tai reikia ir mikriukų vairuotojus, neduodančius talonėlių, naikinti. arba tamsta pirmuoju atveju nusišnekėjote, arba turėtumėte pripažinti, kad Artūras mikriukų atveju buvo teisus.

    • Na, jis man ne “Artūras”, bet anksčiau aptartuoju atveju man yra problema ne su pačiu priešinimusi neteisėtumui, o dėl socialiai neprisitaikiusio psichopato skundikiškos fiksacijos. Galima šiukšles pakelti ir įmesti į šiukšlių dėžę, o galima organizuoti piketą prie Savivaldybės su plakatais “Prašau iššluoti šiukšles!” ir reikalauti bausmių nešluojantiems.

      Be to, ta reptilija pagal prigimtį negali būti teisi. Net jei jis parašytų, kad šiandien pirmadienis, vistiek tai būtų melas. Tai tokia neeuklidinė logika, bet ano atsilupėlio atžvilgiu net erdvė ir laikas išsilenkia kitaip, kaip nuo rudosios skylės.

  2. Rimbas

    O aš vat niekaip negaliu iki galo apsispręst: Duot durniui iš kelio, ar Duot durniui per kelius. Vardan paprastumo ir patikimumo rinkčiausi pirmąjį variantą, visgi “durnius” yra didesnis taikinys nei jo “keliai”, tačiau kartais norisi ir ko nors sunkiau pasiekiamo…

  3. Pingback: kurmis.org » Ar iš tiesų estai darbštesni, nei lietuviai? blog

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: