Kodėl aš esu geras lietuvių kalbos specialistas

Aš ir mano žinių bagažas.

Kai atsikeli labai anksti (filmavimų dienomis aš keliuosi anksti), kartais iššoka ilgai kaupta mintis. Šįryt prisiminiau, kad didžiausias kalbainių idiotizmas – ir, negana to, įrodymas, kad jie nesupranta kalbos paskirties – yra apgailėtinas tampymasis su žodžiu “sekantis”.

Parašiau apie tai feisbuke (su visa ryto leksika, pakeista žvaigžd*tėmis – tiek to, nebekartosiu), ir priminiau, kame čia reikalas. Žodis “sekantis” yra laikomas neteiktinu, reikia (sako kalbainiai) sakyti “kitas”.

Visi, kas turi smegenų užuomazgas, supranta, kad “kitas” yra ne tas pat: kitas yra bet kuris, o sekantis yra tas, kuris bus paskui. Sekantis aiškinamas kaip vertalas, nes yra, girdi, rusiškas sledujuščij (kaip visi gerai žinome, nevartotinas yra ir žodis tėvas, nes vertalas iš rusiško “otec” – jei raukotės, kad tai groteskinis ir išgalvotas pavyzdys, tai jūs teisus, tačiau prisiminkite, kad kurį laiką buvo nevartotinas, o kai kam ir dabar yra, žodis anūkas, nes slaviškos kilmės (!), ir vietoje jo yra košerinis “vaikaitis”).

Kalbainiai, žinantys, kad nusitampė su tuo “sekančiu”, bet negalėdami pripažinti savo apsijuokimo, sugalvojo paaiškinimą (sugalvojo ir lengvatikiams įliūlino – o tie kalbainių pakalikai, useful idiots, yra patys baisiausi: kalbainiai nors savo apmokamų darbų ir postų ir projektų laikosi, kas yra elementarus naudos siekimas, tačiau būna ir idėjiniai lingvokomjaunuoliai, kurie kalbakrušystę gina idėjiškai, nes jiems taip patinka, kaip toms bobutėms, kurios mėtė žabus į laužą, kai degino eretikus).

Paaiškinimas, girdi, “sekantis” yra tas, kas seka iš paskos, reiškia, negali būti tas, kuris priekyje, ir jeigu yra trečiadienis, tai sekanti diena bus antradienis. Žinoma, toks paaiškinimas yra juokingesnis, negu K.Brazauskienės rinkimų programa, bet jiems juk neįdomu.

Pagal tą logiką ir anglai vartoja žodį “following” neteisingai (kaip ir rusai su tuo minėtu žodžiu), bet kur jau čia talibanas dairysis į kokius nors anglus ar kitus, į juos dairomasi, kai patogu, o šiaip tai “turime labai seną, unikalią, nuostabią, sudėtingą kalbą, ir ją turim saugoti ir jokiems užsieniečiams nesilankstyti”.

Bet štai apie ką norėjau pakalbėti. Kai tik prasideda diskusijos (kad ir tos feisbuke), tuoj pat pasirodo kiečiausias argumentas. “Jūs ne specialistai ir nesiginčykit, negi dar eisit inžinieriams aiškinti, kaip paskaičiuoti medžiagų atsparumą”.

Žinote, kuo skiriasi inžinierius ar kitos rimtos specialybės specialistas nuo kalbainio? Jei aš imsiuos kurti vidaus degimo variklį, neišmanydamas apie tai, veikiančio variklio greičiausiai nesumeistrausiu. Jei pulsiu taisyti dantis, neišmanydamas dantų taisymo, daug pacientų nesulauksiu, o tie, kurie ateis, vargu ar kreipsis vėl. Jei eisiu žaisti krepšinio, neturėdamas specialaus parengimo, vargu ar priims į kokią komandą, o jei į kokią priims, daug žiūrovų neateis.

Inžinieriaus, gydytojo, architekto, chemiko, farmacininko ar dirbtinio karvių apsėklinimo specialisto profesinės žinios jam suteikia galimybes sukurti tokias prekes ir paslaugas, kurių žmonės be minėtų žinių sukurti negali. Su kalbainiais yra kitaip. Kalbainis gali žinoti, kad píenas ir šiẽnas turi skirtingus kirčio ženklus, bet kadangi dvigarsis ir vienu, ir kitu atveju tariamas visiškai vienodai, šio žinojimo vertė yra niekinė (kaip ir trijų skirtingų kirčio ženklų, nes jaučiantys taisyklingą priegaidę jaučia ją ir taip, o nejaučiančiam nepadės pamatymas, kad ten  kairinis).

Kalbainis gali spravedlyvai teigti, kad pastovus galūninis kirtis būdingas dviskiemeniams ir vienskiemeniams įvardžiams, tačiau tai nesuteikia jam jokio pranašumo prieš mane, kaip kalbos žinovą. Juo labiau jei minėtasis kalbainis aiškina, kad priešdėlio da- lietuvių kalboje nėra, o aš žinau, kad yra, nes jeigu butelis yra puspilnis, tai kitokio būdo jį pripildyti iki galo ir aprašyti tai vienu žodžiu, nėra: tik dapilti.

Kai aš vartoju kalbą pagal savo supratimą ir išmanymą, aš pasiekiu norimą rezultatą, ir tai reiškia, kad mano išmanymas yra pakankamas mano reikmėms. Ar tikrai pakankamas? Mielieji, aš iš kalbos gyvenu (ir leisiu sau pastebėti, gyvenu labai neblogai – aš žinau, kad jūs mėgstate, kai aš tai primenu). Aš uždirbu duoną, sviestą ir ikrus iš rašymo ir kalbėjimo. Žmonės noriai perka mano kuriamą kalbinį produktą. O kalbainio išvados ir išvedžiojimai yra mažiau verti, nei mano nuomonė.

Tikrai? Tikrai. Siūlau minėtam kalbainiui parašyti tekstą ir pažiūrėti, už kiek jį nupirks spauda. Arba pažiūrėti, kiek jam pasiūlys už laidos arba renginio vedimą. Kodėl pasiūlysiu? Kalbaini, tu sakai, kad esi kalbos profesionalas. Išmanai kalbą? Pažiūrim, kas daugiau uždirbs iš savo išmanymo, tu ar aš. Tegu kalba litai.

Būtent dėl tos pačios priežasties Mantas Petruškevičius, Natalija Bunkė ar Radžis ir kiti, nekenčiami snobelių ir pseudo-inteligentų, yra profesionalai. Jie sugeba uždirbti iš savo žinių ir įgūdžių. Teisybės dėlei (nes žinau, kad klausite) profesionalas yra ir Artūras Račas. Man visai nesvarbu, ką jis baigęs ar nebaigęs, kur ir kaip atestuotas ar aprobuotas ir kokių sąjungų narys. Jis gyvena iš žinių (ta prasme, ne tik savo žinių, bet iš žinių kaip naujienų) ir nuomonių, iš tekstų ir kalbos, teksto redagavimo ir jo vertinimo, ir jam už tai moka pinigus, reiškia, jis sukuria tai, kas klientui reikalinga. Tai čia mano toks požiūris, ir visai nepriklauso nuo to, ką Račas galvoja apie mane (jei galvoja).

Stephen King yra pasakęs apie tai, kada gali vadinti save rašytoju: ne tada, kai sugalvoji ar parašai knygą, o tada, kai ateina čekis iš leidėjo, pinigai atsiduria tavo banko sąskaitoje, tu nueini, susimoki už elektrą, ir dar lieka. Tada esi rašytojas.

Pinigai šiuo požiūriu labai gerai atskiria grūdus nuo pelų. Ir labai gerai nustato, kam apie ką galima aiškinti, o kam – ne (nors šiaip, žinoma, visi gali kalbėti apie viską).

Tai mano atsakymas visiems, kas bando aiškinti apie mano darbo profesionalumą. Aš jiems siūlau, atskirai po vieną ir visiems kartu, užsivartyt grabais (mandagiai tariant – įžvalgesni skaitytojai žinos tikrąjį posakio variantą), nes mano profesionalumo ir darbo kokybės patvirtinimas yra jo paklausa.

Jei kas nors gamina augina vynuogynus ir gamina vyną, neįstojęs į jokią vyndarių asociaciją, pagal savo supratimą, ir jo vynas yra perkamas ir mėgstamas (ir įkainojamas brangiau, nei sertifikuotų specialistų prekė), kas nors jam drįstų aiškinti, kad jis ne specialistas? Šiaip jau, žinoma, kad drįstų. Italijoje “supertoskanietiški” (super-Tuscans) irgi ne iš karto prasimušė: už juos, ne pagal kokybės sistemą pagamintus, gėrėjai jau mokėjo didelius pinigus, bet daug nuobezdų tebeaiškino, kad vynus gamina blogai, nes ne pagal taisykles.

Tai štai koks išėjo moralas iš visos šitos istorijos. Jei manot, kad kažką išmanot geriau, išpilstom ir pastatom ant lentynos, ir pažiūrim, kieno butelis liks stovėti, o kurį išsineš pirkėjas. Aišku, pralaimėjusiam tai netrukdys teigti, kad jo produktas iš tiesų yra vertingesnis, tik niekas to nesuprato.

Tags: Internetas, lietuvių kalba, Račas, VLKK