Filmas: Mes nusipirkom zoologijos sodą (We Bought A Zoo) – nelygus, skubotas, bet pažiūrimas

Mes nusipirkome zoologijos sodą (plakatas: Twentieth Century Fox Film Corp.)

Filmas šiaipjau vaikams (lyg ir), tačiau kas ten ypač vaikiško, labai sunku pasakyti, nes paprastas siužetas ir gana paprasti charakteriai juk ne tik vaikų filmuose pasitaiko (reklama sako – “based on a true story”, lyg tai būtų kažin koks privalumas).

Vienu žodžiu yra taip. Tėvas, vardu Benjamin (Matt Damon) su dviem vaikais – viena mažametė septynmetė kuri viskuo džiaugiasi, ir keturiolikmetis, kuris mėgsta dėl visko būti nelaimingas ir piešia visokius siaubus ir nukapotas galvas sąsiuvinyje, kaip mano paauglystėje mėgdavo piešti kaukolytes iš Iron Maiden ir Megadeth. Jų mama ir Matto Damon’o žmona tik ką mirusi, viskas blogai, jis meta savo tarptautinio reporterio darbą ir netyčia nusiperka didelį namą pietų Kalifornijoje, kažkur prie San Diego, ir prie to namo yra senas zoologijos sodas su visais gyvūnais ir darbuotojais, kuriems vadovauja jauna zoologė Kelly (Scarlett Johansson) ir tą zoologijos sodą jam privalu užlaikyti pagal namo pirkimo sutartį.

Benjaminas sugalvoja, kad jis tą sodą sutvarkys iki turistinio sezono pradžios, pardavinės bilietus ir gyvens iš to, visi (aišku) galvoja, kad jam nieko neišeis, na, bet, aišku, ne toks čia filmas, kad jau visai nieko neišeitų ir baigtųsi nusivylimu, todėl viskas per plauką kaip ir išeina (atsiprašau, jei čia spoileris, bet nejau galvojote, kad gali būti kitaip?).

Benjamino ir jo vaikų gyvenimas toje atokioje fermoje ir darbas, kažkaip bandant viską paruošti, gauti zoologijos sodui valstybinį sertifikavimą (inspektorius baisus kaip velnias sausuolis, ir visaip ieško, prie ko prisikabinus), nuspręsti, kada gyvūnus užmigdyti, o kada jiems dar leisti pagyventi, ir yra filmo turinys. Vaikučių tėveliai, žinoma, laukia kada tarp vienišo tėvo ir jaunos fyfos zoologės Johansson nusimegs romanas, na, tas romanas kaip ir nusimezga, bet daugiau romantinių kančių ir nesusipratimų būna paauglio sūnaus gyvenime, nes tas sūnus yra veritabilus psichas paauglys, kuris, kaip gyvenime ir būna, nuolatos savęs gailisi ir yra pasaulio bamba.

Suaugusiam žiūrovui didžiausias atradimas šiame filme yra visgi tai, kokia silpna aktorė yra Scarlett Johansson. Iškilusi epiniame, kultiniame ir kitokiame graundbreiking Sofijos Kopolos filme Lost In Translation (2003), ji taip pat buvo žiūrima kitoje 2003 juostoje Girl with a Pearl Earring (angliškai silpnai tariančioje auditorijoje žinomas kaip “giorl wizza piorl“), kuri jai buvo dėkinga, nes nereikėjo daug kalbėti.

Lost In Translation ji vaidino puikiai, nes vaidino save – nelaimingą, pasimetusią paauglę, ir jai ten nieko nereikėjo daryti, tik pūsti lūpas ir liūdnai dairytis. Kitame filme, kuris yra nerealiai mėgiamas daugelio, o man visiškai nepatikęs, 2008 metų Woody Alleno darbeliuke Vicky Cristina Barcelona (jei pradėsiu rašyti, kaip man nusibodo Woody Allenas, ir kaip Penelope Cruz galėtų gyvenime išmokti normaliai angliškai tarti, nes dabar šneka kaip puertorikietė valytoja iš Patterson, New Jersey, tai turbūt niekuomet nesustosiu), jai irgi pasiseka, nes gerai sekasi vaizduoti tupą blondinę, kas ji, kaip palaipsniui aiškėja daugeliui, visgi ir yra.

Šiame filme pasirodo, kad šiek tiek sudėtingesnis vaidmuo yra absoliučiai ne jos dantims. Papų ir storų lūpų nešiojimo marionetė Johansson, vaizduodama moksliukę ir pavargusią zoologę, atrodo apgailėtinai, visos emocijos yra neįtikinamos, dialogai burblenami bele kaip, o kai greta vaidina toks gigantas, kaip Matt Damon, tai pasidaro dar skaudžiau. Damon’as šį paprastą vaidmenį neša ant stiprių pečių kaip visiškas profesionalas, jo viskas preciziška, galinga ir važiuoja be užsikirtimų.

Nusipelno paminėjimo paauglys sūnus Dylan (Colin Ford), sugrojantis visą paaugliškumą be priekaištų tikroviškai, vos ne iki nemalonaus dilgčiojimo žiūrovo kūne, kai jis atpažįsta kiekvieną intonaciją, manierizmą, nusiskundimą, akių vartymą. Tėvai, turintys (arba turėję) paauglių atžalų, mane supras.

Nežinau, ar galiu sakyti “verta nueiti”. Man buvo verta, nes aš rašau apie filmus. Verta pamatyti dar vieną Matt Damon’o vaidmenį. Nei operatoriaus darbas, nei dialogai, nei (apsaugok Viešpatie) siužetas neįkvepia. Vietomis surašyta ir padaryta kaip ir neblogai, paskui – užskubėta ir sukalta bet kaip.

Subtitrai tviska naujais, dar nematytais deimantais (“terrific”, sako herojus; “kraupu”, skelbia subtitrai – oh yeah). Nežinau. Jei daugiau nėra ką žiūrėti, eikite. Ne beviltiška, bet iš koto tikrai neišvers.

Lietuvoje rodomas nuo kovo 23 d.

Advertisements

3 comments

  1. Liucipher

    Kad ir kokia epiškai feilurinė būtų Ryškiai_Raudona Johansson Filme “Lost in translation”, ji nesugeba sugadint mega imposible nepakatortojamųTokyo vaizdų ( ypač superbinis man pasirodė viešbučio baras) beigi Bilo Miurėjaus melancholijos.

  2. geras filmas turetu buti…

  3. Saiva

    Filmas net geresnis nei tikėjausi, skirtas visai šeimai ir smagiai žiūrisi. O Scarlett kaip visada graži, net ir su bjauriais marškiniais.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: