Tokios puikios žiniasklaidos dar neturėjome

Lietuvos žiniasklaida - kaip gerų šeimininkų šaldytuvas, kuriame yra visko.

Lietuvos rytas, 09 04 2012

Jai, žiniasklaidai, būtinai reikia pagyrų. Ne tik todėl, kad pirmoji diena po Velykų sekmadienio, lauke pavasaris, vis dažniau išlenda saulutė ir kiekvienam reikia daugiau šilumos. Tiesiog žiniasklaida, kaip ir daug kas Lietuvoje, yra geresnė, įvairesnė ir šviesenė, negu yra įprasta ją vaizduoti.

Ilgamečio sovietų komunistų vado L.Brežnevo laikais buvo toks šūkis: „Visa, kas geriausia – vaikams“ (ne toks jau blogas sumanymas, kai pagalvoji: kadangi šalyje visko stigo ir gėrybių ne tiek daug, tai nors vaikams geresnį gabalėlį atkišdavo).

Mūsų laikais šūkis yra kitas: „Visa, kas blogiausia – iš žiniasklaidos!”.

Įsitikinimas, kad žiniasklaida ne tik pataikauja blogam skoniui, bet ir jį formuoja, yra taip įsitvirtinusi sąmonėje, kad iš žurnalistų tyčiotis dabar – geras tonas. Bet kokioje draugijoje, televizijos laidoje, leidinyje ar tinklaraštyje galima apdrėbti žiniasklaidą purvais, išvadinti autorius nupirktomis kekšėmis, purvasklaida, šunauja, žurnaliūgomis ir bet kaip kitaip, nuo to pasijusti žymiai geriau, ir niekas nė antakio nekilstels. Viskas gerai, taip jiems ir reikia (vargu ar kas galėtų taip pat laisvai kalbėti apie „daktriūgas“ arba „žemdirbiūgas“).

Neišmanėlė publika ligi šiol gargaliuoja gerklėse žodžius, kuriuos pirmąsyk išgirdo Sąjūdžio laikais, lyg išmanytų, apie ką kalba: „neobjektyvu“, „šališka“, „žemina orumą“, „o kur įrodymai?“, „painiojamos nuomonės ir faktai“, ir kala mano mėgstamiausią vinį į karstą: „o kur argumentai?“.

Aš jau senokai nustojau ginčytis ir net kalbėtis apie tai, ar yra mano tekstuose argumentai, ar ne. Tiems, kas pritaria autoriaus požiūriui, arba jį tik supranta, argumentų tekste randa pakankamai. Tie, kas nesutinka, visuomet sakys, kad argumentų nebuvo (jų nerado, neįžvelgė, neužčiuopė, neįžlibino – sarkazmo lygis priklausys nuo asmeninės neapykantos autoriui), arba kad argumentai – skysti, arba kad neįtikino.

Kartu su madingais, jau aptrintais, Vakarų rausvųjų socialistų išperėtais žodžiais ir sąvokomis, tokiomis kaip „tvari sklaida“ ir „lygios galimybės“, išaugo nauja karta kvalifikuotai besipiktinančių žiniasklaida ir sėjančių neapykantą ne kam kitam, o žodžio laisvei.

Pabandyk nors žagtelėti tokį paprastą terminą „žodžio laisvė“, globėjiško tono auklėtojus tuoj pat susuka, lyg komunistą išgirdus apie žmogaus teises. „Žodžio laisvės negali būti be atsakomybės“, išspjauna paruoštą klišę, net nesivargindami paaiškinti, kas ta atsakomybė, nes jie labai gerai žino. Atsakomybė jiems reiškia priedermę rašyti ir kalbėti taip, kad neįskaudintų labiausiai įžeidaus, jautraus, susireikšminusio ir isteriško visuomenės nario, kuriam už kiekvieno kampo mirguliuoja netolerancijos, neapykantos ir (apsaugok Viešpatie!) komercinio intereso baubai.

Nusiėmus rasotus pasipiktinusio pseudo-inteligento akinius, mūsų žiniasklaida atrodo puikiai.

Pirmiausia, ji įvairi. Čia kiekvienas randa tai, ką nori ir ko siekia: nuo aukščiausios kultūros temų ir tekstų, skirtų mažytei elitinei auditorijai, iki paskalų ir spalvingų pramogų verslo burbulų.

Nė viena tema, tikrai jaudinanti visuomenę (net ir jos dalį) nelieka neišmėsinėta iki smulkmenų. Nuo Garliavos istorijos iki šildymo kainų, nuo maisto priedų iki žemesnių mokesčių Lenkijoje, dėl kurių žmonės apsiperka pas kaimynus, nuo branduolinės energetikos iki kokio nors sudaužiusio automobilį Seimo nario – pakalbinti būna visi, kas turi ką pasakyti (o dažnai ir tie, kas neturi ką pasakyti), tema išnarstoma ir informacija yra prieinama visiems, kas tik turi ausis ir akis.

Ar prisiminsit kurią nors temą, kurią valdžia ar stambusis verslas būtų užčiaupęs, numarinęs ar pakišęs po kilimu?

Tiesa, daugeliu atvejų skaitytojas ar žiūrovas niršta, girdi, kiek galima kalbėti apie tuos pedofilus ir šildymą, aiškiau nuo to nesidaro, geriau – irgi. Kad aiškiau nesidaro, ne žiniasklaidos kaltė: kai kurios istorijos yra be galo painios, liūdnos ir jos – tiesiog padėtys be geros išeities (pasauliniame kontekste toks yra Artimųjų Rytų konfliktas). Tai, kad „niekas negerėja“ dažniau yra ne realus įvertinimas, o psichologijos dėsnis: geri dalykai jau labai greitai tampa įprasti ir nepastebimi, kartelė pakyla, ir žmonės skundžiasi toliau.

Iš tikrųjų, šiais laikais žmonės gali pasirinkti ne tik žiniasklaidos tipą, bet ir mėgstamą kalbėjimo toną: nuo televizijos iki tinklaraščių yra pasiūloma viskas, nuo nuobodaus moralizavimo seniems bambekliams, dramatiškų raudų ir mintijimo ir bylojimo iki pykčio purslų ir spirgančio tuštučių krykštavimo.

Tie, kas aimanuoja dėl Lietuvos žiniasklaidos, dažniausiai negali susitaikyti su mintimi, kad kalbėjimą viešojoje erdvėje reguliuoja paklausa ir pasiūla: jiems vaizduojasi, kad taip negalima, nes jie yra iš esmės priešiški individualizmui ir laisvam asmens pasirinkimui.

Piktinantis šių dienų žiniasklaidos „nediplomatiška kalba“, „skaldančia, priešinančia retorika“, „netolerancija“, yra norima pasakyti visai kas kita: visos šios priemonės būtų geros, jei būtų nukreiptos prieš teisėtus, sutartus taikinius. Tie atpirkimo ožiai yra „laukinis kapitalizmas“, „kraštutinis liberalizmas“ ir su pasišlykštėjimu iškošiama baisiausia formulė: „amerikietiška svajonė“.

Žiniasklaida Lietuvoje, iš esmės geranoriškai nusiteikusi pinigų ir materialinės gerovės siekimo atžvilgiu, draugiška verslui ir iš prigimties labiau vertinanti individą, o ne valstybę ir ne organizaciją, ir tik kai kada pasiduodanti nuodingoms perskirstymo, atėmimo iš turtuolių ir viešojo intereso pirmumo lozungams, kairuolius erzina būtent dėl savo nusiteikimo.

Taip yra todėl, kad Lietuvos žiniasklaida iš esmės yra visuomenės vystymosi priešakyje (ne visur taip yra) ir rodo, kokia mūsų visuomenė ir ekonomika bus ateityje – vis mažiau žygiuojanti didelėmis miniomis ir strateginėmis kryptimis ir tapdama vis margesnė, įvairesnė, kur vis daugiau žmonių galės susirasti sau tinkamą nišą ir laimės modelį, ir net tokia bendruomeninė funkcija, kaip socialinė apsauga, vis labiau bus ne viena tvarka visiems, o daugybė variantų.

Čia valstybė ir minios balsas vaidins vis menkesnį vaidmenį, ir kuo toliau, tuo labiau viskas priklausys nuo individo. Mūsų žiniasklaida yra mažytis tos būsimos visuomenės modelis. Man regis, tai puiki ateities perspektyva.

Advertisements

5 comments

  1. entdx

    Nice.
    Bet nepaisant visko: bullshit is bullshit, kad ir koks populiarus bebūtų. Kaip kokie homeopatiniai vaistai, nuo pardavimų ir leidimų, jų savybės nepriklauso. Tai puikiai įrodo runkel-friendly laidos.
    Koks sprendimas iš tokios situacijos? Ignoruoti tokias laidas ir tokią žurnalistiką? Reikia nepamiršti kad procesas yra dvipusis: ne tik visuomenė renkasi žiniasklaidą, bet ir žiniasklaida formuoja visuomenę. Kaip šiame rate gauti teigiamų rezultatų (tarkime visuomenės “derunkelizaciją” :D)?

  2. Deimantė

    Itin taiklu: “runkel-friendly” – čia, autoriui leidus (ir neleidus;) – mano būsimas topas;)

  3. qBq

    Nuotrauką išvydęs iš pradžių apsidžiaugiau, kad pakoverinsi masinę tos pačios žiniasklaidos skleidžiamą psichozę apie tai, kaip “pl didieji prekibininkai pabrangino kiaušinius prieš Velikas!”.

  4. Asketas

    Gaila, bet šį kartą prašauta. Matyt po švenčių silpna. Jei iš dešimties kartų, vieną ir prašauna, tai dar ne bėda, nors “didžioji” žiniaskaida tai pavadintų “Užkalniui galas”.

  5. Saiva

    Nėra bloga ta šiuolaikinė žiniasklaida, tik kad su gramatika ji nebedraugauja. Delfyje sunku rasti nepriekaištingai surašytą, be gramatinių klaidų straipsnį

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: