Gan Bei City – šiuo metu man geriausias kinietiškas Vilniuje

Straipsnis iš portalo “Laukinės žąsys“. Rašo L.B.Coliukė.

Žinote, su kuo man asocijuojasi kiniškas maistas? Su įvairių Europos miestų Chinatown‘ų pigiais blizgučiais, nešvara ir netvarka, ir dar iš to chaoso sklindančiais Pekino anties kvapais. Vilniuje Chinatown‘o kol kas nėra, ir ačiū Dievui, nes nėra progos per Panoramą pamatyti kokių nors reportažų iš higienos komisijos reidų, pvz., Algirdo, Naugarduko ar Aguonų gatvėse, kuriuose būtų rodoma, kaip rūsiuose, kuriuose laikomas maistas, yra randama žiurkių, kirmėlių ar šiaip purvo kolonijų. Per BBC žinias tokius reportažus apie Londono ar kitų Anglijos miestų Chinatown‘us rodo bent kelis kartus per metus. Prisimenu net ir specialią laidą, kurioje iš pradžių aptikdavo ir nufilmuodavo reidą apie gėdingai higienos reikalavimus pažeidusį restoraną, po to jį uždarydavo, davę savininkui tam tikrą laiką ištaisyti klaidas, o po to jau filmuodavo jo restorano švarinimo veiksmus, kad smalsusis žiūrovas galėtų žingsnis po žingsnio sekti netvarkingo ir aplaidaus savininko ropštimąsi iš nuopuolio duobės.

Neišsigąskite, ši pastraipa ne apie Lietuvą, nes mūsų vaiskiame Lietuvos ore dar vis netvyro kiniškų patiekalų kvapai, kiniškuose restoranuose (kiek man teko lankytis) nėra tokių apsilupusių, mažų, kažkur į rūsį sukištų tualetų, iki kurių reikia nusileisti siaurais ir nudrengtais  laiptais, ir kuriuos puošia tokios mikroskopinės užrudavusios kriauklytės ir itin nehigieniškai atrodantis ne kartą panaudoto muilo gabalas. Tokios vietos viena ant kitos tiesiog lipte lipa, tarkim, Londone. Lietuvoje kinų restoranai, atvirkščiai, sudaro prabangos, tiesa, ne visada skoningos ir tokios over the top kitaiskos įspūdį, o tualetai juose visada nauji ir blizgantys.

Gal pas mus užvežė kinų iš kitokio geografinio regiono, o gal mūsų vietiniai kinai ėjo į geresnes mokyklas ir buvo atsakingų tėvų griežčiau supažindinami su elementaria higiena ir švara, o gal paprasčiausiai taip yra dėl to, kad mūsų vietiniai restoranai dar yra visai vaikai, palyginti su, tarkime, Londono Chinatown‘u, ir dar nenutekėjo tiek vandens ir laiko, kad neremontuojamos sienos pasidengtų lipniais riebalais, o laiptai nuo begalinio vaikščiojimo aukštyn žemyn, netektų savo tvirtumo.

Kinams Lietuva dar vis iki galo nepažinta žemė, ir, matyt, nėra jiems čia taip labai gerai, kad neatvažiuoja jų daugiau su visais savo vaikais, seneliais ir proseneliais, ir kad neužsiima sau viso rajono ir neprisistato savo mažų restoranėlių su maistu, kuris gaminamas iš galai žino ko, ir galai žino kokiais metodais.

Dar man kiniškas maistas Europoje asocijuojasi su pigumu ir primena visokius kažkada pažintus žmones, kurie dėl skūpumo ar paprasčiausiai dėl to, kad buvo studentai, eidavo į vieną 3 aukštų restoraną Londono Whitcombe Street, kur už £5 visai dienai prisikimšdavo ryžių su vienu iš meniu nurodytų patiekalų. Taip, šis maistas gali būti labai pigus (turiu omenyje Londone, ne Vilniuje).

Tačiau nors ir pažėriau čia tiek kritikos higienos klausimais, būčiau labai neteisi, jei nepripažinčiau, kad Londono Chinatown‘e būdavo skanu. Dažniausiai. Ir dažniausiai galėdavai suprasti, ką valgai. Maistas nebūdavo patiekiamas šiek tiek skirtingų atspalvių padažo balose, ir bet kaip supjaustytas ar sukapotas. Kiekvienas meniu patiekalas turėdavo savo skonį, kuris nebuvo toks pat, kaip kito ar prieš tai valgyto patiekalo. Mėsos ar žuvies gabalėliai dažnai būdavo aplipę ir glazūruoti padažu, ir būdavo beveik sausi ar traškūs, o ne gulėdavo nešvankios spalvos baloje, kaip, deja, teko matyti ir Rytuose, ir mano kolegos ir bičiulio Davido Krycko aprašytoje Pekino antyje.

Aišku, Davidas dar jaunas ir jo skonio receptoriai gal dėl jaunystės, o gal dėl to, kad augo ne itin išpuoselėtoje aplinkoje, dar nėra kaip reikiant įsijungę ir todėl jam visai nieko tos vandeningos Pekino anties košės. O man ten nepatinka, nes paklausus padavėjos (labai malonios ir paslaugios, tarp kitko, ir čia aš su Davidu visiškai sutinku), ar yra nors vienas patiekalas, kuris būtų sausas / traškus ir ne padaže, ji atsako, kad yra tik vienas – kalmarų žiedai, prie kurių padažas patiekiamas atskirai. Ir tai, kiek man teko ragauti, yra vienintelis pusėtinas to restorano patiekalas, ir niekaip niekaip aš negaliu parašyti kitaip, nors save ir bandau prikalbinti rašyti gražiai.

Taigi iki galo nusivylę kiniškuoju Naujamiesčiu ir varomi mano aplinkos žmonių poreikio kartais užvalgyti natrio gliutamato (kuris užeina tik kartais, o tai gerai įvairiomis prasmėmis, tarp jų – ir sveikos ir subalansuotos mitybos prasme), važiuojam į Gan Bei City Panoramoje. Kartu važiuoja ir minėtasis Davidas, šiaip labai mėgstantis azijietišką virtuvę, tačiau nesantis jai pernelyg išrankus.

Jau vakaras ir Vilnius skendi sutemose. Staliuką užsisakome telefonu ir paprašome, kad būtų prie lango. Protingas žingsnis, nes šeštadienio vakarą visi stalai užsėsti, visa krūva padavėjų laksto su elektroniniais užsakymų priėmimo aparatais ir patiekalų lėkštėmis. Jei gausite mažą staliuką prie scenos, jausitės labai nekaip, nes tie maži staliukai skirti taurei pasistatyti, o ne gausioms azijietiško maisto lėkštėms sudėlioti. Sėdėjau ir aš tenai prieš kurį laiką, ir vakarienė gavosi visai nekokia, nes vis reikėjo sukti galvą, kur vieną bei kitą lėkštę pasistatyti. Skaityti toliau…

Advertisements

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: