Kodėl “dienos pietūs” yra velnio išmislas ir maisto gadinimas

Laukinėse žąsyse padaugėjo, nepabijokim to žodžio, lengvabūdiškų komentarų, kuriuose skaitytojai replikuoja mūsų recenzijoms, lygindami mūsų darbuotojų patirtis su savo patirtimis per “dienos pietus” tose pačiose įstaigose. Mes sveikiname galimybes komentuoti (išskyrus paliktus idiotų ir įžeistų užeigų draugų ir pažįstamų, kurie varo lyg iš kulkosvaidžio savo kerštingus pamintijimus apie tai, kaip mūsų portalas tuoj tuoj užsilenks ir yra niekam neįdomus – tuos pliūpsnius mes su pasimėgavimu triname), tačiau apie dienos pietus privalome paaiškinti, nes akivaizdžiai dar daug yra tokių, kuriems paaiškinimo reikia.

Vertinti restoraną pagal dienos pietus – tas pat, kaip vertinti žmogų pagal tai, kaip jis atrodo, kai serga, blogai jaučiasi, kosėja ir šnirpščia nosį. Arba naudojasi tualetu. Gamtos reikalų atlikimas yra mūsų gyvenimo dalis, ji būtina ir neišvengiama, bet tai yra tikrai ne tas momentas, kuriuo džiaugiamasi ar didžiuojamasi. “Aš pamačiau, kaip jis gražiai išsipūtė nosį, kai slogavo, ir supratau, kad aš noriu būti su juo visą likusį gyvenimą.” Taip niekas nesako.

Restorano “dienos pietūs” yra liūdniausia, nykiausia, neišvengiama restorano darbo dalis. Be dienos pietų negali gyventi 95% Vilniaus restoranų – pietaujantys ofisų darbuotojai yra pinigų srautas, kurio negalima atsisakyti, ir net jei už tą srautą reikia mokėti didelę kainą, jo atsisakyti negalima. Lygiai taip pat, kaip provincijos kavinės negalėtų išgyventi, jei atsisakytų gedulingų pietų, kaip pastebėjo savo knygoje Pasimatymas su Lietuva  televizijos laidų vedėja Edita Mildažytė. Jūs galvojate, kas nors atidaro kavinę arba restoraną, trindamas rankas ir galvodamas – “Wow, aš galėsiu daryti gedulingus pietus! Susirinks daug liūdnų žmonių.“. Ne, nieko panašaus. Tai yra ekonominė būtinybė. Skaityti toliau…

Advertisements

2 comments

  1. Saiva

    Kaip vienas puikaus restorano uostamiestyje šefas sakydavo: “Kas? Maltinukai? Šito negaminsiu, nemoku. Gal norėtumėt Foie Gras?”

  2. Tomas

    Vaje, vaje. Perskaičiau protokolą ir patyriau didelį šoką, panašu, kad dalis mano gyvenimo buvo nugyventa veltui…. Skubiai išbėgau kieman, nupjoviau 25 medžius, supjausčiau malkomis ir užkūriau didelį laužą – pelenams, man reikėjo labai daug , be galo daug pelenų. Barsčiau ant galvos visus 15 maišų, bet buvo per maža atgaila, todėl dar papildomai badžiau užsimušti į sieną, apsitrankiau, sienos faktūrą pažeidžiau ir atėjo nušvitimas. O atgailavau už tai, kad tiek laiko naudojausi tuoju velnio išmislu – dienos pietumis. Koks esu menkysta, žemas žmogus visiškai nesuvokdamas , kad atėjęs i restoraną privalau užsisakyti kuo brangesnius patiekalus , kuo brangesnį vandenėlį, nes be tokios paramos restoranai sužlugs. O kiekvienas sąmoningas žmogus privalo gelbėti restoranų verslą, gelbėti… Ir matyt ne tik restoranų, bet ir taksi , kirpėjų, masažistų, stiliaus vadybininkų bei bitumo perdirbėjų. Nuo šiol mokėsiu kuo daugiau visuose restoranuose ir užkandinėse, bet kokioje paslaugų įmonėje. Jei vertėjas prašys už vertimą 50 LT, sakysiu, ne nereikia, imk 100 Lt. , būk mielas, nes dar gal gal sužlugti, vai tai tau, ojoj… Čia gi ir yra tikri rinkos santykiai, o tu vargo pele, nieko nesupranti.
    Postringauti galima daug, tačiau tūlas dar pasakys- o ką siūlai žąsine, kad velnio išmislą išnaikinti ir tvarką padaryti, nes ne kiekvienas gali mokėti daugiau nei prašo. O siūlymas paprastas – reikia kapoti rankas, užsisakantiems dienos pietus. Verslo riboti negalima, jiems turi būti leidžiama daryti minėtus pietus, nes antraip galime pasirodyti kaip nedemokratiška valstybė. Tuo tikslu reikės sukviesti internacionalines brigadas iš patyrusiu kapotojų – Roberto Mugabės sėbrų, Pol Poto ir Laurent‘o Kabilos pasekėjų. Vadovauti paskirčiau pora albanų, kad nebūtų kultūrinio šoko, kaip ne kaip albanai ne juodieji ir geltonieji, Lietuvoje lengviau priimtų. Brigados reguliariai lankytų restoranus ir tvarką bei teisingumą restoranų versle atkurtų labai spėriai.
    O kad viskas neatrodytų kaip tušti žodžiai, viešai prašau dangaus busmės – jei dar kada nors paragausiu dienos pietų, tai tenetrenkia į mane žaibas, tebūnu aš paverstas į kepšinio faną ir pasmerktas visą gyvenimą keliauti paskui Lietuvos krepšinio rinktinę bei mušti būgną tribūnose. Ir tenubaudžia mane likimas ir pasmerkia likusiom dienom žavėtis J. Meko tvariniais ir juos vadinti menu.
    Nors iš kitos pusės pažiūrėjus, jei palyginti Markus ir Ko bei Čiliako pinigus, tai pastarojo pinigas bus gerokai, gerokai didesnis. Tai gal ir nieko keisti nereikia, o brigadas atšaukti, nes pinigas viską parodo. Visai susipainiojau – ką su internacionalistais gi daryti??, aa?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: