Policijos jėgos veiksmai Garliavoje – tiksliai tai, ko reikėjo

Šiandien mes visi galime būti truputį išdidūs Lietuvos Respublikos piliečiai.

Kas įvyko šį rytą Garliavoje, visi jau žino. Teisingumas nugalėjo: kaip jau esu rašęs, jei prie ko nors prisišlieja aktorė N.Oželytė, gali žinoti, kad projektui kaput.

Teisingumas nugalėjo, nes Lietuvos Respublikos teritorijoje buvo įvykdytas Lietuvos Respublikos vardu priimtas teismo sprendimas. Visa kita – klausimai “ko nori mergaitė”, spalvotas dramatiškas epas, komentarų griūtis prie kiekvieno straipsnio, pedofilijos folkloras ir kita beletristika yra tik gausiai putojantys muilo burbulai, kuriuos nuplaus vanduo.

Nors ir sunkiai, bet teisingumą Lietuvoje vykdo teismai, o ne kliedinti, dainuojanti, šokanti, scenose besisklaidanti, isterikuojanti, sąmokslo teorijas pinanti minia, sudaryta iš gerklingų tamsuolių su  prisiplakusiais ciniškais trečio ešelono politikais.

Nebeturėdama ką atsakyti, violetinė minia bado pirštais į policijos operaciją. Jiems tai neteisybės, klano sąmokslo ir blogų jėgų diktato patvirtinimas: daugybė pareigūnų, plastikiniai skydai ir šalmai, dūžtantys langai ir diskiniu pjūklu išpjautos durys.

“Vaikas buvo išsigandęs, patyrė stresą” – ką jūs sakote, negalimas daiktas. Kaip baisu.

Turbūt policija turėjo organizuoti Klonio gatvėje lėlių teatrą su trim paršiukais, priraišioti balionų, pagaminti tortų su žvakutėmis ir pakviesti kokius klounus raudonom nosim ir blizgių žurnalų fotografus, kad perdavimas pavirstų džiaugsmingu įvykiu, prisimenamu visam gyvenimui.

Aš pasakysiu aiškiai, kad visi suprastų teisingai. Aš šiandien, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, labai didžiuojuosi savo šalies policija ir teisėsauga, kad pagaliau buvo pasistengta, susiimta ir teismo sprendimas buvo įgyvendintas greitai, profesionaliai, ir su tinkamu jėgos demonstravimu.

Policija gali ir privalo kai kada demonstruoti jėgą, nes kitokios kalbos nesupranta tamsi minia ir jų užtarėjai (kai kurie ir aukštus postus užimantys), raginantys jėga priešintis savo šalies teisėsaugai, nes jie jaučiasi galį skirtstyti teismo sprendimus į teisingus ir klaidingus. Jiems reikia kartais parodyti ir skydą, ir šalmą, ir kumštį su pirštine, kad žinotų, kas valdo mūsų šalį – ne mitingai ir ne balagano teatras violetinėje scenoje.

Kažkada, kai perlaužė stuburą Vilniaus Brigadai, tuometinis premjeras Gediminas Vagnorius kalbėjo apie tai, kad visi matys, kad ne banditai valdo Lietuvą. Tuo metu tai buvo labai reikšmingas žingsnis.

Operacija privalėjo būti atlikta greitai, pasipriešinimas turėjo būti palaužtas ir tvarka atstatyta, ir tas ir buvo padaryta. Durys išpjautos diskiniu pjūklu, į šonus lekia žiežirbos – puiku, bus gerų kadrų. Nejau reikėjo prie tų durų poterius sakyti ir laukti, kol jas atidarys? Nieko panašaus.

Policijos daug? Labai gerai, nes nieko nėra blogiau teisingumo reputacijai, nei nepakankamos policijos pajėgos, kurios negali atlikti savo darbo ir priverstos atsitraukti, stumdomos isteriškų bobų.

Daug sulaikytų? Labai gerai, nes padaryta tai, kas buvo žadėta. Policijai priešinsies – bus pasekmės. Džiaukitės, kad dar neprireikė vandens patrankų, ašarinių dujų ir guminių lazdų, bet jei būtų prireikę, ir tokia prievarta būtų teisinga, nes durnumo metastazė per toli išsikerojo: budulių minia buvo rimtai patikėjusi, kad jų vykdoma raganų medžioklė gali pakeisti teisingumą.

Žinoma, šiandienos įvykiai neatsakys į visus klausimus, neatneš susitaikymo ir rimties, ir, ko gero, nepatenkintų bus tiek pat, kiek ir buvę. Bet to ir nebuvo tikėtasi. Nereikia turėti neadekvačių vilčių. Pirmiausia reikėjo įgyvendinti teismo sprendimą. Į klausimus galima atsakinėti paskui – arba neatsakinėti, jei jie to nenusipelno.

Ne kiekvienas klausimas privalo būti atsakytas, ne kiekvienos nukliedėjusios smegeninės sąmokslo teorijos nusipelno argumentuotų diskusijų. Kai aš neduodu išmaldos poniai Malvinai sostinės Pilies gatvėje, aš jai neaiškinu atsistojęs, kodėl aš jai neduodu išmaldos. Ne – ir viskas. Jokio net “atsiprašau, bet ne”. Eik sau, nes nenusipelnei, kad su tavim kalbėtų. Taip ir su daugeliu fantazijų, kurios girdėjosi iš Lietuvos vidurio. Kažkur turi būti riba, iki kiek galima klausyti kliedesius ir prie jų gaišti laiką.

Kas bus dabar? Nieko ypatingo. Dar pakunkuliuos protestai, įvairaus plauko savamoksliai teisės specialistai ir apsišaukėliai vaikų psichologijos išmanytojai po kadrą išnarstys visus vaizdo įrašus ir nuspręs, kad viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, bus skundžiamasi visur, iki Strasbūro ir Jungtinių Tautų (o gal net kaukiama prieš mėnulį), bus reikalaujama atsistatydinimų ir bausmių, bet visa tai reiškia mažai. Teismo sprendimas įvykdytas, ir mes visi galim vaikščioti kiek aukščiau iškelta galva, nes mūsų šalis, Lietuvos Respublika, šiandien tapo labiau panaši į teisinę valstybę, kurią kūrėm prieš du dešimtmečius.

Tags: Lietuva