Tarybinių akademikų nerimas dėl Lietuvos bedugnės

Ieškokite spaudos kioskuose beigi knygynuose.

Straipsnis pasirodė žurnale Naujasis Židinys ir perspausdinamas Protokoluose žurnalo leidėjams maloniai sutikus.

— — —

Ir toliau dirbame Lietuvai

Būna, kad šviesūs žmonės* neša šviesą. Būna, kad tamsūs žmonės kalba, kalba, kalba ir, nepriklausomai nuo savo tamsybės (o gal ir jos dėka), paskleidžia šviesą, nes nuo jų juodų minčių aiškiau pasidaro skirti juodą nuo balto.

Čia aptariamoje knygelėje** šviesiais laikomi žmonės skleidžia daugiausiai tamsybę. Knyga yra, labai trumpai tariant, penki įvairaus banalybės laipsnio tekstai, dar kartą neįspūdingai artikuliuojantys žinomas tiesas arba tvirtinimus, pateikiantys abejotiną statistiką arba absoliučiai iš piršto laužtas miesto legendas („manoma, kad vien Londone yra daugiau nei 200 000 lietuvių“, rašo Viktorija Daujotytė-Pakerienė, – o kitur yra manoma, kad viso pasaulio pinigus kontroliuoja devyni žydų bankininkai, pasislėpę oloje, pridursiu aš).

Knygą susumuoti labai lengva: Lietuvoje yra blogai ir eina tik blogyn, kultūra griūna ir menksta, jai skiriama vis mažiau pinigų, ir todėl ją pakeičia komercinis šlamštas, ir todėl visi išvažiuoja, ir todėl greitai Lietuvos neliks. Ką daryti, nėra žinoma, tačiau knygos autoriai aiškiai neprieštarautų, kad Seimas ir Vyriausybė pasirūpintų dosniu finansavimu, kad bent jau tokie tekstai galėtų būti rašomi ir publikuojami dažnai ir dideliais tiražais (sovietinių sinekūrų nostalgija sunkiasi iš daugelio puslapių, kaip drumzlina nestipri kava sunkdavosi iš Vilniaus darbo raudonosios vėliavos ir tautų draugystės ordinų valstybinio V. Kapsuko universiteto bufetų kavos aparatų; ta LSSR akademinio skonio kava iš švarplėtų puodelių išpenėtos beveik visos mintys knygelėje, skystos ir perregimos, kaip tas gėrimas, kuris, jei be cukraus, kainuodavo viena kapeika pigiau).

Tamsybė knygelėje skleidžiasi nuo paprastos, turginės, Juozo Erlicko negudriuose antivakarietiškuose eilėraštukuose įdainuotos ir pakartotos naujojoje tautosakoje – tūkstančiuose interneto komentarų (Daujotytė: „emigruojama todėl, kad nebematoma ateities Lietuvoje nei sau, nei savo vaikams“ p. 37), iki tirštai tepamo anti-intelektinio šėtoniško nihilizmo, rusų kalboje gerai apsakomo žodžiu мракобесие***, menančio didžius XX amžiaus smalos maišytojus, nuo budulių lyriko Vladimiro Majakovskio su jo eilėmis apie šlykščiąją Ameriką, iki modernių antikapitalistų globėjo Juozo Baltušio (Arvydas Šliogeris: „Ekranas ir informacinė technologija yra kaip tik anglosaksiškojo mašininio mentaliteto padarinys, lietuvio prigimtinį mentalitetą veikiantis tik destruktyviai, nes nežmogiškoji gamta, kurioje vyrauja gyvybės principas, negali būti niekaip suderinta su mirties principą įgyvendinančia mašina, juolab su jos koncentratu – informacijos nuodus spjaudančiu Ekranu, termobranduolinėmis bombomis arba Teslos elektromagnetinėmis patrankomis“, p. 81).

Netoli šių sienų slepiasi Naujojo Židinio leidėjai, prisiėmę atsakomybę už tai, kuo dabar tapo Užkalnis.

Knygelę parašė penki akademikai****, habilituoti daktarai, ir jų akademiniai kredencialai yra atkartojami taip, kad ir norėdamas nepraleisi priminimo apie tai, kas su tavim kalba. Anotacija, pagirtinai nudelbusi akis, pripažįsta, kad šios įžvalgos „nėra išbaigtas mokslinis darbas“, ir tai yra švelniai pasakyta, panašiai kaip teigiant, kad stoties užkandinėje mikrobangų krosnelėje pašildytas vakarykštis kibinas nėra penkių patiekalų vakarienė su gerai priderintais vynais.

Kuklumo atsargos nėra begalinės: ketvirto viršelio tekstas (o koks gi būčiau recenzentas, jei neperskaityčiau ir jo!) gana tiesmukai nurodo, kad knygelės mintys „neatsitiktinai“ užgimė Mokslų akademijoje – ten pat, girdi, kur ir Sąjūdis, ir Lietuvos nepriklausomybės idėjos, suprask, čia mes jums įpylėme iš geriausios statinės. Deja, sąsaja neįtikina: dulkėjimas ant vienos lentynos, sėdėjimas vienoje salėje ir vaikščiojimas tais pačiais koridoriais neįskiepija nei dorybės, nei išminties, nei minties gaivumo. Pol Potas, pavyzdžiui, mokėsi Paryžiuje ir pėdino tomis pačiomis gatvėmis, kaip ir šviesiausi to meto protai, Mykolas Burokevičius irgi ne tankų gamykloje krimto mokslus ir gavo diplomą.

Sąsaja nesąžininga dar ir todėl, kad pats Sąjūdis atsirado Mokslų akademijoje ne institucijos dėka, o nepaisant jos didžiausių pastangų išsisukti nuo tokios šlovės, kurios ten toli gražu niekas neieškojo. Iš knygelės galima pagalvoti, kad Mokslų akademija anuomet buvusi vos ne laisvos minties židinys, kurios progresyvi vadovybė tik ir svajojusi apie Lietuvos nepriklausomybę ir kaip čia drąsiau pasielgus, kad būtų švari sąžinė prieš anūkus. Praeis dar keletas metų, ir organizuoti mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo smerkėjai irgi šliesis prie laisvės atkūrėjų, o kokia nors Oktiabrio Osipovičiaus Burdenkos Radijo matavimo prietaisų gamykla irgi kalbės apie tai, kad „neatsitiktinai“ buvo įsikūrusi Vilniuje, kur į Gedimino pilies bokštą pakilo trispalvė.

Gana komiškai atrodančios pretenzijos į institucinę validaciją yra vainikuojamos jau Prologe (taip, čia vainiką reikia kabinti prie pamatų, tai labai tinka tamsuoliškai leidinio prigimčiai pabrėžti): pirmasis jo sakinys yra citata iš „Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. gegužės 19 d. nutarimu“ patvirtinto Mokslų akademijos statuto – tiems iš mūsų, kurie prisimena bet kurio leidinio įžangą, susiejančią būsimų puslapių svarbą su partijos suvažiavimo nutarimu arba Leonido Iljičiaus Brežnevo kalbos įžvalga, šis ritualinis knygos atidarymas išspaudžia džiaugsmo ašarą.

Kas vertina knygą pagal įžangą? Žinoma, tai būtų nerimta. Pradėkite nuo pirmosios dalies, Daujotytės teksto „Grėsmių yra visada“. Jis prasideda nuo daugtaškiais įrėmintos raudos apie Ignalinos atominės elektrinės vieno vadovų algą padidintą nuo 26 000 iki 29 000 litų. Praktiškai vien ši pastraipa atspindi viską, kas bus toliau, ir toliau galima neskaityti.

Bet perskaitęs supranti, kad nuojauta neapgauna. Knyga yra mokytų žmonių lūpomis išdėstyta (deja, ne ką vaizdingesne kalba, nei komentarai po interneto portalų straipsniais ar įrašai supermamų forumuose) sovietinės nostalgijos kamuojamos, griežtai antivakarietiškos, antiamerikietiškos ir antikapitalistinės, ligi šiol dosniai išlaikomos akademinės grietinėlės tautosaka. Ji sakosi kalbanti apie „grėsmes“, tačiau pavarčius net ir paskubomis (o galima ir nepaskubomis – tekstai pakankamai trumpi) aiškiai matyti, kad ji kalba ne apie grėsmes, o apie baubus.

Tai yra būtent tautosaka, ir knygos skyriai vienas nuo kito skiriasi pasakojimo stiliumi, nes liaudies pasakoriai semia iš to paties šulinio, bet ne kiekvienas su kibiru vienodai miklus (reikia pripažinti, kad Arvydo Marijaus Šliogerio parašyti puslapiai skaitomi smagiausiai: filosofas aiškiai mėgaujasi makabriškomis ateities vizijomis, o elegantiškas vaizdinys, kaip po penkiasdešimties metų Lietuvos nebebus, liks tik pramogų parkas, kur lietuviškai nebekalbančios lietuvaitės kaimo stiliaus gryčiose tenkins užsieniečių kūno geidulius, yra pernelyg juokingas, kad jį galima būtų priimti rimtai – autorius šaiposi, jis trolina; Šliogeris yra visų interneto trolių tėvas, kuriam visi jaunieji glumintojai, surenkantys tūkstančius peržiūrų ir šimtus komentarų, neverti atrišti kurpių dirželio).

Perfrazuojant Vincą Krėvę, tai yra „Iki pensijos įdarbintųjų mokslo žmonių padavimai“, ir knygą verta pirkti vien dėl to, kad suprastum, kad kaip vilką bešerk, jis vis vien miškan žiūri, o bet kokie humanitarinio tyrimo finansavimai visada išvirs į išvadą, kad viskas yra blogai.

Kaip dažnai būna tautosakoje, apokaliptinė vizija ir neaiškaus siaubo nuojauta apramstyta pavyzdžių, mažų anekdotinių situacijų atpasakojimu ir užkeikimų mišiniu. Skaitytojau, jei manai, kad jau perskaitei visas varguolių, išlaikytinių ir pseudokultūrininkų banalybes apie neteisingą privatizaciją, apie emigraciją, kuri virto evakuacija, apie vien pelno tesiekiančius nesąmoningus verslininkus ir juos globojančius Lietuvos laisvosios rinkos instituto ideologus, apie nevykusią studijų politiką, nepasitikėjimą teisėsauga, apie tai, kad anksčiau tarnavome Maskvai, dabar Briuseliui lankstomės, apie savižudybes, apie mus kvailinančią žiniasklaidą, apie papais dainuojančias muzikantes, apie šokių konkursus bevertėje televizijoje ir bet ką, ko pilnas internetas, tu būsi teisus.

Tačiau tai, kad visa tai skaityta, kalbėta, iki gyvo kaulo įgrisę (tiek, kad vyresni žmonės, tokie kaip aš, jau nebeturi jėgų ginčytis su visu šituo raudančiu, dejuojančiu, zoologiniu ir energiją siurbiančiu tamsių žmonių pasąmonės srautu – juos vienija įsitikinimas, kad juos valdo Jėgos, o patys jie bejėgiai ir tegali savo rečitatyvais fiksuoti aplink juos plaukiančią blogio upę), nesutrukdė sukrauti visko šito į knygelę geltonais viršeliais.

Knyga atlieka puikią funkciją kaip akademinės nomenklatūros (Lietuvoje formalios geležinės darbo sutarties visam gyvenimui, tenure, nėra, bet kada paskutinį kartą kas nors neteko posto dėl dešimtmečio trukmės chaltūrinimo?) darbo pobūdžio veidrodėlis. Mokslo žmonės, tirštai tituluoti, šiandien gali ramiais veidais sukurti tekstukus, kurie pagal rašymo skystumą gal ir galėtų būti priskirti „mokslo populiarinimo literatūrai“, jeigu tik būtų arčiau susiję su mokslu ir jeigu jį populiarintų, – bet jie neatitinka nė vieno iš kriterijų.

Nei mokslo, nei popso: tik saviškių pagraudenimai saviškiams ir tiems, kas su viskuo ir taip sutinka; kažką panašaus daro žiniasklaidos skiltininkai, tik pastarieji rašo įdomiai ir taip, kad laikraščio tiražas kyla. Čia parašyta mažiausiai galvojant apie skaitytoją: tekstas skirtas pritariančiam linkčiotojui. Aš, po teisybei, net neturėčiau šios knygos skaityti.

Dar daugiau: knyga parodo, kad humanitarų ratuose peer review (kolegų kritika) neteko prasmės: kiekvienas humanitarinės ir kultūrinės situacijos vertinimas, kad ir kaip netikusiai ir atmestinai surašytas, yra jau iš anksto pasmerktas būti automatiškai priimtas, jei sužymi visus reikalingus apokalipsės laukelius: trumparegiška valdžia, finansavimas per mažas, mūsų nebeklauso, kultūros griuvėsiai, vilties nėra. Tai lyg koks sezoninis Hollywood‘o blockbuster‘is – turi būti automobilių lenktynės, meilės scena ir pabaigoje blogąjį herojų nudaigoja gerasis rūpestingai ištęstoje scenoje. Akademikų tekstai kepami lygiai taip pat, tik ne taip intriguoja ir skaitytojui nuobodžiau, nei žiūrovui.

Ar knygai ko nors trūksta? Taip, ji yra nepilna be isteriškų raudų apie paveldą ir architektūros naikinimą. Pasigedau išsamesnio paminėjimo apie tai, kaip gaila, kad nebeveikia Lietuvos kino teatras sostinėje, trūksta vieno-kito pasipiktinusio atodūsio apie naujuosius statinius („stiklainius“), nepakankamai atskleista prekybos centrų, stūksančių už miesto, baisybė. Galbūt šie pasažai dar išvys dienos šviesą: juk ir Paryžius, kaip žinome, pilnas tikrųjų dvasios aristokratų, ligi šiol atsisakančių pažvelgti į Eifelio bokšto pusę. Aš gyvas viltimi, kad dar ne viską į knygą sudėjo Seimo palaimintos Mokslų akademijos tikrieji nariai.

Jei ne tie privalomi kredencialai, gerus skyrius ateities tomeliui galėtų pasiūlyti, pavyzdžiui, Vilis Normanas arba Kristina Sabaliauskaitė, o gal ir Leonidas Donskis. Jų susireikšminę, liūdni, apokaliptiniai ūbavimai apie kultūros ir visuomenės sąmonės liūdną dalią, kaip vienišo smuiko ar fleitos elegiška melodija, gražiai įsilietų į tinkamai pradėtą laidotuvių maršą.

Prieš penkis šimtmečius pasirodžiusi numanomų, bet nepatvirtintų autorių satyrinė knyga Epistolæ Obscurorum Virorum, „Tamsuolių laiškai“, parodijuojantys radikalias fanatikų idėjas, kurias vainikavo kvietimas deginti visas žydų knygas, kadaise buvo ekskomunikuota, tačiau davė pradžią pačiam žodžiui „obskurantizmas“, ir liko kaip paminklas to meto diskursui.

Knyga Nerimas taip pat, neabejoju, liks kaip svarbus mūsų laikų minties paminklas, kaip liko prieš 24 metus rusų komunistės Ninos Aleksandrovnos Andrejevos parašytas laiškas Negaliu atsisakyti principų*****: ateities studentams, norintiems sužinoti daugiau apie tai, kokia rausvai nuspalvinta, neracionali ir mėgėjiškomis baikomis paremta antipatija vakarietiškumui kerojo Lietuvos akademinio pasaulio viršūnėlėse, užteks perskaityti šią trumpą knygelę.

Daug kam nėra žinoma, bet būtent “Naujasis Židinys” pirmasis įvedė A.Užkalnį į publicistikos apyvartą, ir nebijo to pripažinti.


* Jei šio teksto antraštė jums pasirodė į kažką panaši, jūs nesuklydote. Antraštė jums priminė Algirdo Brazausko 2007 m. knygos Ir tuomet dirbome Lietuvai (apie ją žr. Knygų Aidai, 2007, Nr. 4, p. 1–4) pavadinimą.

** Viktorija Daujotytė, Valentinas Mikelėnas, Arvydas Šliogeris, Aleksandras Vasiliauskas, Vladas Žulkus, Nerimas: Svarbiausių humanitarinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos,  Vilnius : Tyto Alba, 2012, 189 p.

*** Gerai šio žodžio niekas į lietuvių kalbą nėra išvertęs. Žodis obskurantizmas mažai kam padės, todėl geriausia tai būtų paaiškinti kaip ekstremalią priešpriešą kultūrai, laisvei ir mokslui, kaip runkelinių vertybių sistemą.

****  Tų tikrųjų narių Lietuvos mokslų akademijoje yra ir daugiau, gal koks šimtas. LMA interneto portale bėgančia eilute paleistas skelbimas „apie laisvas Lietuvos mokslų akademijos tikrųjų narių vietas ir jų rinkimo tvarką”. Red past.

*****  Straipsnį išspausdino laikraštis Sovetskaja Rossija 1988 m. kovo 13 d.

Advertisements

11 comments

  1. Jau net nesigilinai. :)))

    Bet dar palikai galimybę, kad tie institucionalizuoti eseizmai gali būti mokslai. Man tai nėra jokio skirtumo, ar kokie Šliogerio apokaliptikai neturi ką žiūrėt, bet įsijungia teliką ir rauda (nes tingi daryt, ką iš tikrųjų nori, nori eilinį kartą parodyt savo neva protingumą, gaut komplimentų), ar tu rašai apie “varguolius”.

    Juk “varguolis” gali būti pavadintas “Ekonominės savirefleksijos diskursas posovietinės erdvės tektoniniame tranzite”. Or smth. Ya know. Tiesiog randi žodžių, bendrumų rašiniuose, parašytuose kitų tarptautinių žodžių ekvilibristų :) ir tu jau nuo mokslo, tau stipendijos ir konferecijos, gauni theme park tavo raudoms – Ašarų pakalnė, snarglee-jumpingas, nosinių batutas ir kiti dyvai, į kuriuos visi turite eiti, kitaip molotovais apmėtysim.

  2. Taip… Šaunus tekstas, labai patiko. Dar vienas priminimas, kad Lietuvos Mokslų Akademiją reikėtų nugriauti, sudeginti, žemę suarti ir prakeikti.

  3. julius

    Tą jūsų 6 metų senumo tekstą “rusofilija – bailių sielų sodas” siūlau ištraukt iš gūdaus stalčiaus ir paskelbt dar kartą – nes jis tikrai vienas geriausių :) Tik kad nelabai suprantu, kodėl jis taip užvadintas – nes jame apie rusofiliją beveik nekalbama, o daugiausia – apie lūkesčius ir realybę po TSRS griuvimo. Pavadinimas gal ir ne, bet straipsnis itin taiklus, su negirdėtom istorijom apie nenustebusius japonus “akropoly”.

  4. Daoer

    Buvo stiprus šokas sulaukti šitokių atsiprašant, pasvarstymų apie teisę ir moralę iš p. Mikelėno, ypač žinant, kad žmogus tiek metų teisės sistemoje pradirbęs ir pati jo profesija remiasi pillars’ais, kuriuos jis čia bando, net nežinau, “sugėdinti” iki išnykimo?

    Gal žmogui metų našta suveikė, labai apmaudu.

  5. Daoer

    Geriau pagalvojus – net kažkaip sunku pasakyti, kas jam užėjo – juk, gana ironiškai, p. Mikelėno vedamas AT priėmė daugybę tiems laikams gana progresyvių teismo sprendimų, aiškinančių civilinius santykius teisinga linkme ir to pasekoje skatinančius civilinės apyvartos vystymąsi LR. Dar ironiškiau, kad pats profesorius, galima sakyti, vos ne priklauso kokiam tai “klanui” (aš čia jų terminais kalbu, nepalaikykit manęs už psichą), nes jis tikrai vienas įtakingiausių asmenų teisės circle’uose – ir dabar savo advokato praktikoje tuo tikrai naudojasi (tiesa, nebyliai laikydamas visus studentus durniais – taip pat). Ir galiausiai tai ironiška dar ir dėl to, kad pats dirba tokioje įmonėje, kurios visa corporate culture ir veiklos modelis ir pati pati esybė yra išgrynintas vakarietiškas verslo variantas :)

    Boggles the mind.

  6. Tomas

    Bravo, daktare, bravo. Puikus , tiesiog nuostabus protokolas. Tamsta bene pirmasis iškelėte šitą bjaurų gaivalą tiesos paviršiun. Tos būtybės yra be jokios atsakomybės, tauzija bileką ir už savo kenkėjišką veiklą dar gauna pinigus. Va čia tai didelė piktžaizdė- nekuria jokios , absoliučiai jokios vertės, egzistuoja kaip parazitai ir žarsto kosminio maštabo ir kosminio kvailumo pamokslus. Piktžaizdės reik nedelsiant operuot ir naikint, mesti į tarybinių atliekų sąvartyną, ten jų tikroji vieta. Ale sunku įsivaizduoti , kad dar kas rašytų tokų briedą – „Ekranas ir informacinė technologija yra kaip tik anglosaksiškojo mašininio mentaliteto padarinys, lietuvio prigimtinį mentalitetą veikiantis tik destruktyviai…”. Tegu daužo sienon savo išsigimėlišką mentalitetą.
    O jums iš tarybinių laikų palikimo turėtų būti skiriamas nemokamas pienas, daug ištvermės reikia skaitant tokią bjaurastį. Ir neabejoju , kad bjaurastis buvo išleista už mokesčių mokėtojų pinigus. Tuomet ir motyvacija atsiranda eiti politikon ir paskirti veiklą šiukšlių naikinimui.
    Na bet biški palengvėjo išsirašius, geras tamsta daktaras esate.

  7. Kriukas

    Mokslų akademija – niekis prieš dar baisesnį monstrą – Mokslo Tarybą. Skambesys panašus į Talibaną? Jūs nesuklydot.

  8. GUESSWHO

    Bull’s eye! Super protokolas. Puikus atsakas tam elitistiniam marazmui.

    Būtų gerai jei Šliogeris taip tik trolintų, bet deja šis dramblio kaulo bokšto niurzga-nuomininkas yra visai nuoširdus bei nuoseklus savo ne vienerius metus besitęsenčioje sofistikuoto bullshit’o produkcijoje.

  9. Rimbas

    Ir nuo ketvirtos pastraipos niekaip šita citata galvos neapleido:
    “Loginės gradacijos požiūriu, mes negalime neigti paradoksalumo iliuzijos, nes gyvenimas savo paties atžvilgiu yra alegoriškas ir pilnas įvykių subordinacijos, dėl kurios kiekvienas individuumas atstovauja tam tikrai unikaliai, tačiau determinuojamai tendencijai…”
    KPŠ?! Jie dar ir pinigus už tokį briedą gauna?

  10. sausiotryliktosiosradijozvalgas

    Drąsus straipsnis. Pas mus visi tie „intelektualai“, aktoriai, profesoriai, dr., poetai bei alaus akademijos akademikai arba tiesiog šventieji, pernelyg susireikšminę ar sureikšminti, o tuose pačiuose akademiniuose ar apskritai oficialios kultūros sluoksniuose sovietizmo dvasia dar gyvesnė nei kokioje teisėtvarkoje. Mokslų akademija – čia jau aukščiausia uždara išrinktųjų kasta garantuojanti sočią senatvę nieko neveikiant iki mirties, kaip Europarlamentas kai kuriems alu pasimatymuose geriantiems politikos outsideriams . Keista ir kad apie Lietuvos bėdas čia postringaujantys entelektualai ta pačia virkštele is tos peikiamos valstybės maitinasi. Nepatinka Lietuva tai drožk į Norvegijos zuvu fabrikus, bet ne sakys aš profesorius „mne nepaloženo“ „aukštąjį turiu“, „ daug mokiausi“. Tuo tarpu tie patys dipukai be juokiu dideliu nuoskaudu po karo arė JAV sandėliuose krovikais ir naktimis knygas rašė ir tėvynės ilgėjosi.

  11. Eik X

    “Būtų gerai jei Šliogeris taip tik trolintų, bet deja šis dramblio kaulo bokšto niurzga-nuomininkas yra visai nuoširdus bei nuoseklus savo ne vienerius metus besitęsenčioje sofistikuoto bullshit’o produkcijoje.”

    Nereikia mąstyti ir visko priimti taip vienprasmiškai. Kad viskas yra labai blogai, tai dar nereiškia, kad taip pat viskas nėra gan neblogai ;) Pvz žvilgtelkit online šį 2007 m interviu. Jo optimizmas, kad Lietuva dabar išgyvena geriausius laikus per tūkstantį metų ne ką prastesnis nei Užkalnio.

    http://www.lrytas.lt/-11706520311170546715-a-%C5%A1liogeris-turime-atsilaikyti-prie%C5%A1-biurokratijos-teror%C4%85.htm

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: