Viršuje būti vieniša, bet maitina geriau

Andrius Užkalnis kalba su Login 2012 publika. Nuotrauka: Adas Vasiliauskas for LOGIN

Šį pranešimą skaičiau konferencijoje Login 2012 Vilniuje 2012 m. gegužės 31 d.

Aš pradėsiu nuo pavadinimo. Pranešimo antraštė lietuviškai yra tokia: Interneto plytos populiarumo statybose: apgaulingas lūkesčių dūmelis.

Į anglų kalbą antraštę išverčiau kitaip. Popularity without the Net, like a fish without a bicycle

Taigi, populiarumas be interneto, kaip žuvis be dviračio.

Tie, kas pažįstami su angliška publicistika, čia nesustos nė sekundei. Jie supras, ką norėjau pasakyti. Kad populiarumas puikiai gali apsieiti be interneto.

Kad žuviai nereikalingas internetas, o populiarus gali būti ir be dviračio, arba kad jūrų vandenų gyventojai internetu nesinaudoja. Arba kažkas panašaus.

Aš čia tyčia pripainiojau, kad jus sugluminčiau. Čia ne apie žuvis ir dviračius. Čia apie tai, kad kiekvienam tikslui pasiekti reikalinga tinkama priemonė.

Ten, kur renkasi blaivininkai, niekas nekabina alaus reklamos. Miestelyje, kur didesnė pusė gyventojų bedarbiai, prie prekybos centro ir šarvojimo salės nestato naujo Lamborghini, kad kas nors sugalvotų jį pirkti.

Tačiau beveik niekam neužkliūna tokia mintis, kad socialiniuose tinkluose galima paskleisti, išreklamuoti ir priversti pirkti bet ką.

Picerijos ir gėlių salonai gaišta laiką ir, svarbiausia, gaišina kitus. Jie kalbina kiekvieną, ką pažįsta (ir kas nuo tokių prašymų nepasiunčia velniop) – palaikinkit mus Feisbuke, pasidalinkit, ačiū, jums nieko nekainuos, negi gaila.

Nereikia būti analitiku, kad suprastum: tokia strategija neveikia. Tai net ne strategija. Tai geri norai ir svaičiojimai. Visi žinom, kur naudoja gerus norus, kaip statybinę medžiagą kelių važiuojamosios dalies dangai.

Žinote, kodėl taip yra? Aš jums pasakysiu, kodėl taip yra.

Tai yra labai patrauklus ir saldus nemokamo gero dūmelis. Tai mentaliteto išraiška: mentaliteto, kuris nepagydomai tiki nemokamu geru, chaliava, trupiniais nuo turtuolių stalo – nes pinigus moka tik durniai. Perka tik tie, kam neužtenka proto pasivogti.

Didžiausias motyvatorius toms desperatiškoms paieškoms, kaip čia už dyką pasireklamavus, yra ubagiški įpročiai.

Tai įpročiai žmonių, kurie pasirengę švaistyti laiką ir parduoti sielą velniui, kad tik nereikėtų už nieką mokėti. Jų pusė gyvenimo praeina ieškant nemokamo WiFi, jie jokiu būdu savo restorano kieme vasarą nepirks stogų pagal savo dizaino sumanymą – stogai visada bus rėmėjo ir su alaus reklama.

Jiems Feisbukas ir Tviteris čiulba į ausį saldžiu nemokamos reklamos pažadu.

Išsiaiškinkim, kokia čia yra mechanika.

Žmonės nežino, ką daryti, jie bando daryti ką nors. Jie lyg ir turi tikslą – padidinti pardavimus, o vienas iš žingsnių ta kryptimi yra didinti žinomumą.

Tradicinė reklama – televizijoje, spaudoje, gatvėje, ant troleibusų – veikia, tačiau kainuoja brangiai. Socialiniai tinklai lyg ir nieko nekainuoja, išskyrus laiką.

Tai, kad laikas kainuoja ne tik kaip samdomo darbuotojo atlyginimas, bet ir kaip prarasta galimybė daryti kažką produktyvaus, aš čia neaiškinsiu, nes protingi tai ir taip žino, o kas nesupranta, tiems ir nereikia.

Be to, socialiniai tinklai yra lyg ta magiška tabletė, kuri pagydo nuo visų ligų. Atsako į visus klausimus. Sudėlioja viską į vietas.

Žmonės mėgsta tikėti magiškomis tabletėmis ir sidabrinėmis kulkomis. Tiki, nes yra tinginiai ir lengvatikiai.

Pasaka apie tai, kad yra paprastas atsakymas, su kuriuo išvengsi sunkaus darbo ir galvos sukimo, yra baisiai patraukli.

Susuka protą ir visai nekvailiems.

Nukrypdamas nuo temos, pailiustruosiu. Aš pats fotografuoju, bet nemėgstu rodyti pačių geriausių nuotraukų internete. Feisbuke dažniausiai būna mano atsitiktinės telefonu darytos fotkės, ką nors iliustruojančios arba gluminančios. Gerų nuotraukų nededu, nes komentuoti visuomet pirmieji ateina debilai, kurie klausia, kokia čia kamera ir kokia linzė.

Jie tikrai galvoja, kad nuo fotiko priklauso nuotraukų kokybė.

Tikrai taip – kaip ir autoriaus rašymų kokybė priklauso nuo to, kokia klaviatūra jis rašo. Nusiperki geresnę Logitech klaviatūrą už keturis šimtus litų ir tuojau kūryba pagerėja. Geriausi tapytojai turi įsigiję itin brangių teptukų, kurių pagalba menas kuriasi pats.

Panašiom pasakom tiki visiškai nekvaili žmonės.

Ir taip pat visiškai nekvaili žmonės vis dar mano, kad jei populiarumą ir pažįstamumą bet kuris minedas gali susikurti be pinigų ir be pastangų, tai ir bet kurią prekę galima išsukti, pamaigius mygtukus socialiniuose tinkluose.

Jūs, gerbiamoji auditorija, iš manęs tikitės, kaip esat įpratę, kuklumo ir nusižeminimo. Todėl jus nustebinsiu.

Šiandien, išimties tvarka, pabūsiu arogantiškas ir pasigirsiu.

Per kelerius metus išsukau save kaip prekės ženklą nuo nulio.

Daug metų buvau niekam nežinomas, tik savo pavaldiniams ir viršininkams pažįstamas BBC vadybininkas, vakariniame Londono priemiestyje, gyvenantis sau su šeima, važinėjantis mėlynu penktu bėmsu odinėm sėdynėm, grojantis mašinoje atidarytais langais Dinamikos melodijas ir vasaros savaitgaliais kepantis mėsą ant grotelių.

Dabar esu, nepabijokim to žodžio, vienas žinomiausių šalies viešų figūrų – ir dar kokių didelių figūrų – kuris galėtų parašyti apie bet ką – nors ir apie šiukšlių išvežimą Kupiškio daugiabučiuose, ir tą straipsnį skaitytų tūkstančiai, ir nebūtinai Kupiškyje, ir nebūtinai Lietuvoje.

Taigi, nuo nežinomybės ir ramaus biurokrato ir vertėjo gyvenimo, iki

  • trijų knygų, kurių kiekviena buvo perkamiausia šalyje,
  • savaitinių skaitomiausių skilčių lryto portale
  • ir skilties Lietuvos Ryto dienraštyje,
  • tūkstančių prenumeratorių feisbuke,
  • tinklaraščio su skaitomumu iki šešiolikos tūkstančių unikalių lankytojų per dieną,
  • savo mėnesinės skilties žurnale Playboy – (šito tai turbūt nežinojote),
  • savo savaitinės televizijos laidos
  • nuosavo maisto apžvalgų portalo „Laukinės žąsys“, kuris, vos kelis mėnesius po paleidimo, yra įtakingiausia šalies maisto kritikos tribūna,
  • ir net savo parduotuvės Vilniaus oro uoste, kurios išsukimas dar tik prasideda, ir apie tai mažai žino net daugelis mano artimų draugų.

Kitais žodžiais tariant, esu storas, išsišiepęs ir laimingas, ir viskas, ką paliečiu, tampa populiaru, žinoma ir įtakinga.

Socialiniai tinklai nėra ir nebuvo to priežastis ir būdas tai pasiekti.

Jie yra tik maža sudėtinė viešosios sklaidos dalis (beje, koks geras žodis „sklaida“ – tikriausiai, kilęs iš žodžio „sklaidytis“). Visko pagrindas yra turinio pateikimas.

Žmonės, kuriuos mano kūryba ir mano žodžiai erzina, kalba apie tai, kad nėra jokio Užkalnio fenomeno ir jokios taktikos.

Yra tik garsiausiai rėkiantis storas klounas, kuris laikinai, kuriam laikui dėl nesusipratimo ir auditorijos naivumo pritraukia daug smalsuolių.

Tai tuoj visiems nusibos, tuoj jo nebeskaitys, ir jis liks prie sudužusios geldos.

Aš turiu jus nuliūdinti. Vienai iš priežasčių, kodėl nemažėja mane skaitančių, prenumeruojančių, žiūrinčių ir apie mane kalbančių, yra štai kokia: jūs niekada nežinote mano sekančio ėjimo.

Būtent sekančio, ne kitosekantis ir kitas yra skirtingos prasmės žodžiai, ir mano žodžių vartosena yra mano raiškos dalis: labiausiai ant mano vartojamos kalbos pyksta tie, kurie patys norėtų taip kalbėti, bet seniai savyje pasmaugė sugebėjimą, nes kažkas juos įtikino, kad taip kalbėti nevalia – todėl ir įvedu į kalbą visiems žinomus, bet droviai slepiamus žodžius, kaip runkelis, krachaboras, hipsteriūkštis arba, ir čia jau asmeninis pasididžiavimas, angliškus skolinius dylinti, benčmarkinti, skoupinti ir čardžinti – kiekvienam iš jų yra lietuviški atitikmenys, ir būtent todėl aš tų lietuviškų atitikmenų nevartoju.

Grįšiu prie to, apie ką kalbėjau:

Jūs niekada nežinote mano sekančio ėjimo.

Tačiau jums visada atrodo, kad žinote. Žinote, kokia pirmoji taisyklė, kurią išmoksta populiarių filmų scenaristai?

Visada rašyti taip, kad žiūrovui atrodytų, kad jis yra truputį protingesnis už filmo kūrėją.  Auditorija mėgsta jaustis pranašesnė už jus.

Kas vienija visus, kurie prie kiekvieno mano straipsnio rašo, kad Užkalnio nebeskaito?

Visi jie įsitikinę, kad mane yra iššifravę ir supratę, kaip atverstą knygą su paveiksliukais.

Lygiai taip pat, kaip apie fotografą ir leidėją Marių Jovaišą yra sakoma – o nieko ten ypatingo, su tokia kamera ir tokiu lėktuvu, ir dar su tokia reklama, bet kas galėtų padaryti Neregėtą Lietuvą ir dar geriau.

Lygiai taip pat interneto forumai pilni nevykėlių, gyvenančių tėvų namuose ir važinėjančių visuomeniniu transportu, kurie jums paaiškins, kad Steve Jobs‘as arba Bill Gates‘as nieko šiaip jau nesukūrė.

Nieko gudraus ten nėra, tik paprastos prekės su daug reklamos, prikabino obuolį ir viskas.

Nes paprastam protui viskas visada yra paprasta ir suprantama. Todėl jis ir yra paprastas protas.

Ir būtent todėl su paprastais protais yra įmanoma dirbti ir jais manipuliuoti – nes jie prognozuojami.

Paprastas protas kognityvinius dirgiklius interpretuoja taip pat nuspėjamai, kaip kūnas atsiliepia į fizinius dirgiklius. Nukreipk šviesą į akį, ir vyzdys susitraukia.

Tada nuskamba klausimas. O tai tau, save vadinančiam rašytoju ir kūrėju, nėra gėda užsiimti manipuliavimu ir tamsios minios gluminimu? Ką, Užkalni, per trumpos rankelės su protingais diskutuoti?

Jie klausia: o ar tau nenusibodo šaipytis iš runkelių, erzinti ir siutinti. Tu, sako, nieko teigiamo nesukuri.

Visiška netiesa. Aš sukuriu gerą laiką, intelektinę stimuliaciją ir pasitenkinimo jausmą tiems, kas šaiposi kartu su manim. Tie, kas šaiposi kartu su manim, yra protingi ir linksmi žmonės, ir jiems reikia atgaivos ir emocinės iškrovos.

Humoro esmė jau nuo tada, kai žmogus pradėjo juoktis, yra šaipytis iš nerangesnių, kvailesnių ir pernelyg rimtai save vertinančių.

Tai yra mano siūloma vertė ir mano niša.

Jei tai neatitinka jūsų vertybių, jei galvojate, kad jūs subtilesni, labiau rafinuoti, labiau dvasingi ir jums reikia gilesnio turinio – jūs galite padaryti pasirinkimą ir mane ignoruoti.

Tik daugumai to nepavyks padaryti, kaip nepavykdavo ligi šiol.

Aš esu rašęs apie tai, ir save dabar ir pacituosiu.

Jūs – aptukusi senmergė Bridžita Džouns, savęs nekenčianti kas rytą prie veidrodžio, ir kas vakarą vienuoliktą valandą – tuo metu ji įsliūkina į virtuvę ir ryja ledus ir tortuką.

Ji nekenčia tortuko, nekenčia tortuko pardavėjų, kad ją “gundo tuo maistu”, nekenčia savęs, kad yra bevalė ir silpna medūzos, kurią vynioja aplink pirštą tortukų gamintojai ir pigių vyninių savininkai. Ji rašo Feisbuke, kaip ji niekina tortukus, ir spaudžia “mėgti” prie žaliavalgių restorano ir ekologinių parduotuvių puslapių, bet negali atsispirti tortukui.

Aš esu tas tortukas – saldus, riebus ir toks, po kurio jūs jaučiatės bejėgiai ir nekenčiate savęs, kad skaitėte tai, ką aš parašiau.

Citatos pabaiga.

Jei aš juokčiausi nepiktai, neįžeidžiančiai, subtiliai ir visaip kitaip, kaip man siūloma, tai, pirmiausia, aš nebebūčiau toks Užkalnis. Antra, aš prarasčiau konkurencinį privalumą, nes niekam nebebūtų įdomu.

Tai štai apie tuos, kas mane išmano, kaip atverstą knygą. Jų daug, ir jie labai laimingi ten, kur yra. Jie į mane gali žiūrėti iš viršaus, nes labai gerai perkanda tokius, kaip aš.

Tie, kas daugiau pajudina smegenis ir turi vaizduotės, gali diagnozuoti ir paaiškinti mano elgesį, toną ir kūrybą įvairiais faktoriais – ir mano nelaiminga vaikyste, ir tuo, kad mane skriaudė mokykloje, ir tuo, kad mane apleido lytinės galios, kaip kiekviename interneto patvoryje šiais laikais skelbia aktorė Nijolė Oželytė, ir netgi tuo, kad mane neva išmetė iš BBC ir iš Britanijos.

Apie tą BBC ir apie Britaniją, kaip dalį mano populiarumo legendos, labai noriu pakalbėti atskirai. Neatrodau kaip žmogus, kuris gyvena ir mokosi, ir klauso gyvenimo pamokų. Tačiau taip nėra.

Ir man čia buvo labai svarbi pamoka apie tai, kad auginantis populiarumą ir pažįstamumą, publikai nebūtinai įdomu tai, ką tau pačiam įdomu pasakoti.

Man pačiam mano šešiolika su puse darbo metų BBC visai neatrodo kaip didžiausias gyvenimo pasiekimas.

Pavyzdžiui, pati galimybė prisijaukinti Britaniją ir pasaulį buvo žymiai įdomesnė. Skristi įšalusiu rusišku lėktuvu iš Chabarovsko į Vladivostoką man atrodo žymiai įspūdingesnė istorija.

Pasakojant apie save man yra žymiai įdomiau, pavyzdžiui, kad aš turiu didžiausią Lietuvoje Amerikos stand-up humoristų kompaktų kolekciją. Bet kitiems tai nelabai įdomu.

Visi nori kalbėti apie tai, kad aš dirbau BBC ir kad ten nebedirbu. O kai klausytojas ko nors nori, tai jo neperkalbėsi. Jam ilgainiui net pradeda atrodyti, kad yra taip, kad jis nori, kad būtų.

Prieš kurį laiką viena žurnalistė, kalbėdama su manim, sakė: „jūs visą laiką pabrėžiate, kad dirbote BBC“.

Aš pabrėžiu, sakau? Ne, čia jūs pabrėžiate.

Čia jums, o ne man, tai labai svarbu, ir jums, o ne man, labai rūpi ties tuo koncentruotis.

Tuo metu buvau labai susierzinęs. Paskui man dašuto, kad toji žurnalistė tiesiog projektavo į mane savo pačios mintis ir preferencijas.

Dabar aš supratau, kad skaitytojo neįtikinsi – tarp kitko, būtent dėl to aš labai piktai reaguoju į žodį „argumentai“.

Kai man sako – manęs neįtikino, neišgirdau argumentų. Aš atsakau – o argumentų nebus. Arba – argumentus, kokių reikėjo, pateikiau, o jeigu jūsų neįtikino, tai ne mano problema, o jūsų.

Kodėl taip šlykščiai ir arogantiškai kalbu? Gerbiamieji, aš jau pakankamai senas, kad žinočiau vieną dalyką, kurio suvokimas atėjo ne iš karto.

Ginčytis beprasmiška. Argumentuoti beprasmiška. Jei žmonės tiki tuo, ką jūs sakote, patikės ir be argumentų. Jei netiki, jokie argumentai jiems nepadės.

Net tiksliajame moksle tie, pažiūrėkite, kas vyksta didžiuosiuose debatuose. Daugumas neieško ir neklauso argumentų, kurie pakeistų jų nuomonę. Žmonės tiesiog buriasi į stovyklas kartu su tais, kurie palaiko jų nuomonę, ir renka sau sąjungininkus.

Mums visiems reikia sąjungininkų, o ne tų, kas mus išvestų iš mūsų jau žinomo tiesos kelio.

Tai štai, skaitytojas ir žiūrovas. Jam reikia pasakoti apie tai, kas jam įdomu, apie tai, ką jis pats nori girdėti, ir jis bus patenkintas – net ir tada, jei sakys, kad Užkalnio nebeskaito ir nebežiūri.

Populiarumas ir žinomumas yra kaip kreivų veidrodžių teritorija. Kaip iškrypusi ir makabriška meilė su prievarta, neapykanta ir susitaikymais ir viduramžiškais badymais peiliu į nugarą.

Populiarume daug kas yra ne taip, kaip atrodo. Tie, kas garsiausiai šaukia, kad nekenčia jūsų, yra patys ištikimiausi jūsų skaitytojai.

Jie gali geriausiai iš atminties cituoti jus. Ir jie atveda pas jus daugiausiai skaitytojų ir žiūrovų.

Sunkus klausimas tam, kas pasiekia populiarumą, yra toks: ką daryti su tais, kuriuos traukia prie visko žinomesnio, kaip mašalus prie šviesos?

Anksčiau interneto kenkėjus vadindavo troliais, dabar šis terminas beviltiškai paseno ir reiškia visai ką kitą.

Trolis, kaip kenkėjas, yra žodžio reikšmė iš tų laikų, kai prie interneto jungėmės per dial-up, ir kai žmonės dar žinojo, kas yra AltaVista, Angelfire ir Geocities.

Tų laikų troliai ateidavo į forumus ir IRC čatus ir išspardydavo visas diskusijas, provokuodami silpnesnės psichikos dalyvius.

Šiais laikais troliais vadina bet kokius žinomus viešosios erdvės gyventojus, kurie žino visuomenės įpročius ir refleksus ir juos naudoja savo tikslams.

Žodis prarado neigiamą konotaciją, o pati veikla tapo dar labiau teigiama ir respektabili tuomet, kai žodį tarptautinį žodį trolinimas pakeitė gražus lietuviškas gluminimas.

Praeis dar truputis laiko, ir niekas nebeatsimins pradinės to žodžio neigiamybės. Lygiai taip pat šiandien mažai kas prisimena, o jaunoji karta sunkiai gali įsivaizduoti, kad buvo tokie laikai, kai valiutos pirkimas ir pardavimas be leidimo buvo kriminalinis nusikaltimas, o gyvenimas susimetus buvo laikomas amoraliu.

Tačiau dabar aš kalbu apie tuos, kas nėra troliai, o paprasti interneto parazitai.

Jie aplimpa kiekvieną daugiau žinomą viešosios erdvės gyventoją. Jie čiulpia gyvastį, atiminėja iš jūsų energiją ir pakelia keliais milimetrais savo mažą, niekingą savivertę.

Daugelis nepatyrusių viešosios erdvės gyventojų daro klaidas, bandydami su jais bendrauti gražiuoju, kažką aiškintis, argumentuoti ar pamoralizuoti.

Tai didelė klaida, nes interneto parazitų dar niekas neišmokė ir neperauklėjo. Viešosios erdvės miškeliai, kloniai ir pievos nusėti kūnais tų, kurie prarado norą rašyti ir kalbėti, nes jiems gyvenimą užnuodijo parazitai.

Parazitus auklėti ar su jais ginčytis – taip pat beprasmiška, kaip beprasmiška, kaip virtuvę užpuolus tarakonams, bandyti jiems gražiuoju paaiškinti, kad kraustytųsi kitur. Tarakonams nereikia argumentacijos. Tarakonams reikia nuodingų miltelių, kad jie užverstų kojas.

Interneto kenkėjams reikia tik vieno – blokavimo. Jiems net anfriendinimas netinka: išbraukti iš draugų, jie vis tiek ateina pabendrauti, nes jų žodis turi būti paskutinis. Ir jų paskutinis žodis visuomet būna panašus.

Arba apgailėtinas pakalbėjimas iš aukšto: „štai ir parodei savo lygį, Užkalni“, arba apsimestinis nuolankumas „ką gi, tavo valia“ – lyg man dar reikėtų jo patvirtinimo, kad čia mano valia.

Ir visų geriausias metamo iš sriubos parazito spiegimas: „Man tavęs, Užkalni, nuoširdžiai gaila.“

Kad panašių dalykų nereikėtų girdėti, patyrę, daug prenumeratorių turintys viešosios erdvės veteranai turi gerus įgūdžius – blokuoja iškart, su trenksmu, ir dar su žinute, kad žinotų, jog jį išmetė.

Šito mane išmokė tinklaraštininkų patriarchas, plačiai žinomas Rokiškis, dar žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius, išspiriantis tuos, kas peržengia ribą, arba tuos, kas yra per kvaili, kad jiems būtų gaištamas laikas.

Nepadarykim klaidos: ribą kiekvienas nusistato pats, ir kiekvienas atsako už pasekmes.

Pernelyg energingai ištaškomi parazitai – ir į parazitus panašūs – palieka situaciją, kai erdvė aplinkui pasidaro panaši į napalmu išdegintą žemę. Iš ten pabėga visa gyvybė.

Nepakankamai kritiškai tvarkant kenkėjus, yra rizika, kad jų daug pasiliks aplink jus. Jie gaiš jūsų laiką.

Todėl, sakyčiau taip – jei abejojate, ar blokuoti, ar ne, turbūt reikia blokuoti. Prieš blokuojant ir siunčiant atskiriamam paskutinę žinutę, dar pagal skonį galima pridėti necenzūrinės leksikos, kad parazitui neliktų abejonių, ką apie jį galvoja. Tai ne savitikslės blevyzgos, tai yra apsivalymo proceso dalis.

Kai veiksmo filmo pabaigoje bloguosius veikėjus Čakas Norisas, Stevenas Seagalas arba Briusas Vilis su pasimėgavimu ir su trenksmais išdubasina, niekas nebando sakyti scenaristams, kad galima buvo niekadėjus sutvarkyti ramiai, kultūringai ir be tuščio triukšmo. Ten, visi, visi supranta, kad turi būti „Yippie Kay Yay“, sprogimas ir blogiečiai ištaškyti ir ištraiškyti kaip blakės ant sienos. Viešojoje erdvėje yra lygiai tas pats, ir nors su manim visi nesutiks, visi neprivalo su manim sutikti.

Išmesti lauk kenkėjai ir piktžodžiautojai būtinai visi padaro tą patį dalyką – jie grįžta pabrukę uodegą pas savus ir inkšdami guodžiasi, kad toks ir toks juos užblokavo. „Užblokavo, nes bailys“, „nes nesugebėjo ginčytis“, „nes nemokėjo argumentuoti“.

Jie visada sako tą patį. Ypatingais atvejais jie apie tai gali birbti net kelias savaites – taip, net žinomo žmogaus užblokavimas jų nykiame ir beprasmiame gyvenime yra šioks toks įvykis ir pasiekimas, kuriuo jie gali džiaugtis.

Įdomus dalykas, kad valymas ir piktžolių ravėjimas visada padeda pritraukti naujų lankytojų. Visuomet, be išimties. Viešosios erdvės gyventoją gerbia labiau, jei jis pasiunčia kenkėjus ir burnotojus nedvejodamas. Jie nemyli, bet gerbia, ir klauso, ir laiko autoritetu.

Čia kaip policija – ją pradeda gerbti tada, kai ji sugeba apsiginti pati ir įvykdyti teismo sprendimus. Internete teismo sprendimų dažniausiai nebūna. Sprendimus čia priiminėja patys interneto gyventojai, ir jiems patiems tenka atsakomybė už tai, kad jų sprendimai būtų įgyvendinti. Kuo didesnis interneto gyventojas – tuo didesnė atsakomybė.

Baigdamas noriu pasakyti štai ką. Per savo viešą veiklą aš sutikau daug žmonių, daugiau gerų, negu blogų. Žymiai daugiau gerų. Tačiau nepasakyčiau, kad internetas, socialiniai tinklai ir vieša erdvė yra labai gera vieta susirasti draugų.

Populiarumas ir pažįstamumas yra labai vienišas, labai negailestingas užsiėmimas.

Čia galioja ta pati taisyklė, kaip garsioje naujųjų laikų patarlėje: „It is lonely at the top, but you eat better.

„Viršuje būti vieniša, bet maitina geriau“.

Advertisements

37 comments

  1. buržujus

    Pranešimas buvo puikus, geriau nei buvo galima tikėtis. Pasirodo, Užkalnis moka ne tik rašyti, bet ir kalbėti. Publika approvino!

  2. Šoferis

    Na, bet jis pasigedo savo draugo Rokiskio :)

  3. Puiku, Andriau. Gražiai viskas sudėliota į savo vietas.

  4. nb

    Skaitau, kad argumentuotai surašyta.

  5. Giedrius

    Puikus tekstas, ačiū.

  6. Marco Polo

    *atsistoja ant taburetes ir ploja*

  7. Luke

    Užkalnis be interneto – vargu ar būtų tapęs žinomu.

  8. turbu geriausias siandienos pranesimas Login’e

  9. Valdemaras Paukštė

    Vienas iš nedaugelio atvejų kai perskaičiau tokį ilgą tekstą (visą ir iki galo).

  10. ed

    Uzkalnis naglas… bet man patinka.

  11. galvojau apsimysiu is juoko:))atsiprasau uz netashyta komentara:)

  12. Labai ir labai gaila kad negalėjau būti ten tuo laiku.

  13. Vaidas

    Jis paprastas ir teisingas o ne neglas :)

  14. Įdomus, šmaikštus pranešimas. Nesigailėjau, kad klausiausi. Tiesa, pritūrko tos pasakojimo vietos, kur iš BBC darbuotojo tapote Lietuvos interenetų įžymybe – kas buvo tarp tų dviejų įvykių?

  15. GUESSWHO

    Tokia buvo Jūsų pasakyta kalba? Jesus!!! Kiek mačiau Jus kalbantį gyvai bei per TV, Jūs visada buvote labai skirtingas nuo to rašančio Užkalnio. Toks santūresnis bei kuklesnis. Tik ne šįkart, I guess.

    Gaila, kad aš to nemačiau. Įspūdingai išsakyta.

  16. Saulius

    Visi patenkinti, Užkalnis protingas ir t.t. Bet kaip ten su ta Oželyte? Kažkoks vailkystės skaudulys ar ką? Skausminga tema ar tam tikras moters apibendrinimas? Praktiškai kiekvienam parašyme. Nelabai ji ir man, nu bet jau Užkalniui… Ar dabar jau čia mane ir blokuos

    • Ne, tikrai ne vaikystės. Kadangi nukvakusi violetinė aktorė skaito viską, kas apie ją parašoma, čia yra jos tikslinis erzinimas, kol pradės eiti garas iš ausų.

      Agresyvių kvailių lodymas daug laiko neatima, o naudos visuomenei daug: jie pradeda spirgėti ir dar durniau elgtis, kol pasiekia planinį durnumo apogėjų (design capacity).

      Kaip jau sakiau, tai valymo dalis. Kiti valo (arba mano, kad valo) ignoruodami. Aš valau erdvę, įvarydamas pasirinktus durnius į isteriką.

      • tt

        Aš bijau, kad turiu tą pačią gyslelę – kryptingai varyti durnius į isteriją. Kol kas tai didelės naudos gyvenime neatnešė, bet tai atpalaiduoja. O jei dar surasčiau žodį šiai savybei aprašyti…

  17. Pingback: penktadienio internetai #33 – Buržujaus rašinėliai

  18. Audrius

    Nu va ir dabar aisku is kur antsvoris, o as vis maniau, kad per daug degustuoji, o pasirodo “maitina geriau” :)

  19. Vaidas

    Ponui Uzkalniui visada jauciau sveika neapykanta (turbut labiausiai del nesutampanciu politiniu ir ekonominiu paziuru), bet vieno nepaneigsi – sis zmogus turi daug proto ir didziuli talenta rasyti. Galima nesutikti su jo nuomone ir metodais, bet negalima negerbti jo tiesmukiskumo ir drasos nervuoti paprastesnius (to put it mildly) zmones.
    Pyksiu, nirsiu, bet skaitysiu toliau :) Sekmes!

  20. Žiauru. Tiesiog žiauru. Net užkaito galva skaitant.

  21. ruta

    joo.. nugarkaulis pasisiauses. pamokanciai “ikalta i klyna”. filosofuojanciai klausiu: “derzostj radi derzosti”, ar tame yra ir dar kazkas daugiau? praplesiu: sis pranesimas yra ir ne argumentacija (argumentai beprasmiai), ne pasiaiskinimas ir ne viesa ataskaita (nes tokio patvirtinimo ir nereikia), ne tiesos paieskos – ne tas tonas…. tiesiai paklausiu: Andriau, Jums mastymas yra malonus kaip procesas? saviraiska? kazkas kita? :)

  22. Saiva

    Mane tai Užkalnis nervuoja, bet aš jį skaitau ir skaitysiu, nes įdomu. O Užkalnis visada skaitė ir skaito mano komentarus. Užkalni, tu priklausomas nuo mūsų lygiai kaip ir mes nuo taves, he he.

  23. LL

    skaityti buvo idomu, O gal kartais yra ir video irasas?

  24. Birute

    Ka tik perskaiciau,begerdama rytine kava…Puikiai,Andriau,kaip visada taikliai i desimtuka!

  25. Saulius

    Čia dęl nervinamų asmenų. Kaip sakė viename filme, gal galėtumėte paskelbti visą sąrašą?. Būtų tikrai įdomu ir diskutuotina -vertas(a) ar ne, ateityje gal net įsteigti kokią nominaciją ir t.t (detalės susitikimo metu), bei išvystyti kokį dar vieną Užkalnio vardo versliuką.

  26. ooo

    Anksčiau paskaitydavau, kadangi atrodė įdomu. Login priminė apie tamstą. Kadangi buvau nustojęs skaityti Andriaus Užkalnio tekstus. Dabar vėl skiriu savo laiką straipsneliui. Ne visam, vėl kartojamasi. Dalį pra’scroll’inau.

    Pasakojimai skirtingi, o „demaskavimas/degustavimas“ labai panašūs į anksčiau buvusį. Autoriui žmonių „bioritmų/biznio“ modelis aiškus, nes
    Posted by Dr Andrius Užkalnis | 02/06/2012, 12:28
    Aš sau visus atsakymus žinau.

    Ir tai, kad „lizingas/lizė“ nieko bendro neturi su 2008 m. pi… Ir dar nemažai „masyviai/masėms“ skirtų parašymų. :)

    Kai sudedame visas tarptautinių žodžių skiemenų pradžias išeina prasmingas DE BI LIZ MAS, skirtas gerbiamiems skaitytojams.

    Tuomet žmogus susimąstai, ar verčiau skaityti neišmanančio R. Feynmano straipnsius/neblogai sukurptą biografiją įskaitant keliones ir paprastus tiesos ieškojimus ar Andriaus, žinančio visus atsakymus ir mintančio neapykanta. Taip jo parašyta. Imkim ir patikrinkim. :)
    Kelintais (metų tikslumu) gimė mano penktos eilės prosenelis, pagal Mėnulio kalendorių? Saulės (Grigaliaus) kalendorius netinka, juk būtų per daug lengva :)))

  27. Pirmas kilęs referencas pradėjus skaityti – “People want to be told what to do so badly that they’ll listen to anyone” Don Draper.

  28. Pingback: LOGIN 2012 konferencija įkvepia ir verčia neužsisėdėti vienoje vietoje | Andrius Kleiva

  29. Pingback: Trukt už vadžių, vėl iš pradžių (arba vėl apie sovietų žalą)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: