Mokytojai programuoja jaunąją kartą nesėkmei

Pasakiškas vaizdas pro Švietimo ministerijos langus nepadės, jei pedagogai labiausiai rūpinsis ne auginti jaunajai kartais sparnus, bet rišti prie jos kojų sunkius romantizuotos tarybinės praeities plytgalius.

Lietuvos Rytas, 11 06 2012

Aš jau seniai nebe to amžiaus, kai laikau egzaminus. Bet prisiminimai iš mokyklos baigiamųjų ir universiteto stojamųjų laikų dar gyvi.

Nykiausias buvo lietuvių kalbos egzaminas: daugiausia todėl, kad stilių vertino kanceliarinio mokslo raštininkės (kodėl filologų taip mažai vyrų?), apie rašymą nedaug susigaudančios, bet penkerius metus kalusios kirčiuotes ir priegaides ir bandžiusios save įtikinti, kad prie plūgo dešimt raidžių išmokę nykūs „klasikai“ kažko gali išmokyti ir šiandien.

Dabar žiūriu, kad suodinas garvežys vis toje pat stotelėje: „teksto suvokimo“ užduočiai parinktas keturių metų senumo, a.a. Valdo Kukulo tekstas apie tai, kad literatūros neliko, viskas yra tik komercija ir beprasmybė. Teksto vertės čia neaptarinėsiu: aš tik noriu pažiūrėti, kodėl pedagogai nori, kad jaunoji karta rodytų teksto suvokimo įgūdžius pagal vieną iš musių nutupėtų, verkiančių, nihilizmo kupinų kūrinių?

Pradėsiu nuo pačios sąvokos – teksto suvokimas. Išvertus iš pedagoginės nomenklatūros kalbos, tai reiškia gebėjimą perskaityti, kas parašyta, besąlygiškai pritarti ir mokytojo mėgstamomis frazėmis paaiškinti, kodėl pritari.

Šią frazę mėgsta susivėlę intelektualai jaunuoliai ožio barzdelėmis ir/arba riebaluotom kasytėm, su laiškanešio terbelėm per petį, tiesiantys kavinėje laibą rankelę prie kavos popierinio puodelio (o ant rankelės apyrankė iš spalvotų virvučių). „Tu turi teksto suvokimo problemų“, spygauja jie savo mutuojančiais, bet dar iki galo nesusiformavusiais balsais, kitu prakaituotu delnu niurkydami ironiškas drapanėles – žemai nusmukusias kelnes ir marškinėlius, madingai primenančius sovietmečio vaikų namų aprėdus.

Kitas toks terminas, uždrožtas ir užvartotas, yra „analizė“: paprastai visi, nemokantys rašyti įtaigiai, skelbiasi, kad jų rašymai yra „analitiniai“. Dažniausiai analizės esmę sudaro kokio nors banalaus dėsningumo apibendrinimas, arba išdėstytas priežastinis ryšys, apie kurį mažai kas kalba jau dėl to, kad jis yra toks beviltiškai akivaizdus.

Dabar apie tai, kokį turinį dera kišti jaunajai kartai. Žinoma, jaunimas turi žinoti, kad tekstų būna visokių, ir skaityti reikia pratintis viską. Juk nihilizmo, pesimizmo, neapykantos ir pasidavėlių apatijos tekstų esama ir daugiau: štai Vyt.Petkevičiaus „Durnių laivas“ dar visai gaivus. Pasiilgus klasikų ir norint atitrūkti nuo mūsų laikų, galima rasti ką nors iš Juozo Baltušio ar Petro Cvirkos.

Galima ir A.Hitlerio „Mein Kampf“ ištraukas panaudoti vokiečių kalbos egzaminui. Galima rusų kalbos mokytis pagal „Slaptuosius Siono išminčių protokolus“, jei tik pedagogams patinka: o pasiaiškinti visuomet galima, girdi, kuo daugiau nuomonių, tuo geriau.

Mokytojai turėtų pasiūlyti savo pačių išmintį (jei tokios esama) ir padėti jaunimui pasirinkti savo kelią (Dievas mato, tai nėra labai lengva, kai tau aštuoniolika). Užuot darę tai, jie su pasimėgavimu stumdo žmones tais takais, kurie jiems suprantami – mokytis ir narplioti senus tekstus, ir stengtis dėl gero pažymio, kurį užtikrins toks rašymas, koks patinka vertintojui taukinais akiniais.

Vertintojas žino, kaip geriau: jis pats ilgai mokėsi ir disertacijas gynė. Jis gali tekste mestelti žodžius „hermeneutika“ ir „semiotika“, kurių reikšmės pats jau nebepaaiškins, bet tu, jaunuoli, ir tiek nežinai, todėl cit, patylėk, išmok pagarbos vyresniam.

Jaunuolio stūmimas link egzamino laikymo ir pažymio gavimo yra ydingas, nes nukreipia neteisinga kryptimi: jaunuolis programuojamas „laikymui“ ir paskui „stojimui“.

Jaunam žmogui rinktis profesiją bus beprotiškai sunku, jei jis manys, kad tikrai šios vasaros „stojimas“ apibrėš jo gyvenimą. Prieš kelias dienas komentavau vienoje diskusijoje tema „kur stoti?“ – sakiau, stokite ten, kur lengviau, vis tiek maža tikimybė, kad dirbsite pagal tą profesiją, kuri bus įrašyta jūsų diplome.

Žinoma, yra daug išimčių: gydytojų, chemikų arba architektų savamokslių nebūna, ten ką mokaisi, tą paskui ir dirbi, tačiau jei jauti pašaukimą tapti mediku, turbūt neklausi aplinkinių „kur stoti“, ir ši pastaba tau negalios.

Jei apsidairysite aplinkui ir įvertinsite žmones pagal tai, kaip jiems sekasi gyvenime – kiek jie uždirba, ar yra patenkinti darbu, ar vertinami aplinkinių – pamatysite, kad nedaug tokių, kurie dirba pagal tą specialybę, kurios oficialiai mokėsi.

Sėkmingų verslininkų niekas neruošia (yra verslo administravimo mokyklos ir kursai, bet čia ne tas pat), kaip ir televizijos prodiuserių, interneto dizainerių, programėlių kūrėjų planšetiniams kompiuteriams, pelningų kaimo turizmo sodybų savininkų, garso aparatūros derintojų ir įdiegėjų, renginių vedėjų ir organizatorių (tokių, kurie turi darbo), scenaristų, apžvalgininkų, paklausios ekologinės produkcijos augintojų ir pardavėjų, turgaus prekiautojų, nekilnojamojo turto specialistų, asmeninių jogos trenerių ir dar kelių šimtų specialybių, kurios yra paklausios, stabilios, gerai apmokamos, nepriklauso nuo jokių viršininkų ir dažnai – nuo konkrečios geografinės vietos.

Kai manęs klausdavo, kaip geriau kurti gyvenimo aprašymą, kad priimtų į darbą, sakydavau, kad geriausiuose darbuose apskritai nereikia gyvenimo aprašymo, arba jo ten niekas neskaito. Į tokius patardavau ir taikyti.

Nelaimingi dažniausiai tie, kas pagal profesiją, įrašytą diplome, kažkodėl nusprendžia, kad jiems jau nubrėžtas gyvenimo kelias – ir jei jie negavo „darbo pagal profesiją“, tai yra ne jų, o visuomenės problema. Tai jų problema, ir net labai. Jei kažkas valstybės vardu įrašė profesiją į popierių ir prispaudė antspaudą, tai nieko nereiškia.

Maža to, yra ir bus profesijų, kuriose galimybės žmoniškai gyventi, dirbant tik tai, kas parašyta diplome, yra labai maža vilties. O po kelerių metų bus dar mažiau. Mažai kas nuolatiniam samdys scenografus, etnokultūros specialistus arba filosofus. Jei tikitės, kad „galbūt valstybė susirūpins savo šalies kultūra“ ir sukurs darbo vietų – klystate. Ji rūpinsis, bet ne taip, kaip jūs tikitės.

Jei šiandien atrodo, kad tam tikra profesija yra neperspektyvi, maža vilties, kad iki aukštosios baigimo tai pasikeis. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“ yra labiausiai klaidinanti patarlė, o greta jos galėtų būti „Lietuva davė diplomą, duos ir darbo“.

Kol praeities žmonės (o tokių labai daug) kalba apie minimalų atlyginimą ir kraugerius išnaudotojus, kita pusė Lietuvos gyvena savo gyvenimą, tą minimalų mėnesio atlyginimą uždirba per dieną arba tris, moka mokesčius ir net negalvoja apie tai, kas įrašyta jų diplome, jei tokį turi.

Kai kurie ir neturi. Pavyzdžiui, aš neturiu, ir ką, man nuo to blogiau? Aš kiekvieną pirmadienį jums išaiškinu apie gyvenimą, o ne jūs man. Bet čia tik tarp kitko.

Gegužės pabaigoje Vilniuje vyko interneto ir technologijų konferencija, „Login 2012“, ir dairydamasis ten prieš savo pranešimą, mačiau aplink daugiausia žmones, kurių nė vienas nesvajojo apie tarnybą visam gyvenimui. Ten esantys kuria veikiančią, ne išgalvotą, naują Lietuvą jau dabar, kol kiti rakinėja šūkius, koncepcijas ir vizijas iki 2030 metų.

Jaunimo nukreipimas į priekį turėtų vykti tokiuose renginiuose, pasakojant jauniems žmonėms sėkmės istorijas, į kurias jie norėtų lygiuotis. Vietoje to abiturientai kiurkso prie ritualinių dūsavimų, mokydamiesi „teksto suvokimo“, kaip Korano studentai Irane ar Saudo Arabijoje, kur barzdoti išminčiai vertina jaunuomenės perspektyvas pagal tai, kas kiek sugeba iškalti posmų iš šventosios knygos.

Nežinau, kaip jūs, bet aš nenoriu savo šaliai tokios pažangos, kaip Iranas, ir tokių autoritetų, kokie valdo tą šalį.

Pedagogai turėtų žvelgti į XXI amžių, kuris jau senokai prasidėjo, o ne į pokario karjeros įpročius sovietų Lietuvoje (kai pats žodis „karjera“ buvo beveik keiksmažodis, o „karjeristas“ – ir suvis nepadorus) ir ano meto supratimą.

Būtent pedagogai privalėtų išaiškinti jaunimui, kad samdomas darbas jau dabar nebėra standartinis pasirinkimas, o kuo toliau, tuo labiau bus marginalinis variantas (jeigu, žinoma, neplanuojame, kad tinkamiausias pasirinkimas Lietuvai būtų sulaukti investuotojo iš Korėjos, kuris pastatytų čia sportbačių fabriką ir didintų užimtumą tarp tų, kas nori atlyginimo, truputį didesnio už minimalų).

Ne kas kitas, o mokytojai turėtų kalbėti apie tai, kad gyvenime svarbu ne daugybos lentelę iškalti ir ne formulių kuo daugiau prisirinkti, o pačiam tinkamą sprendimą rasti. Ir apie tai, kad stojimas į aukštąją yra tik vienas iš labai daugelio pasirinkimų gyvenime, ir gyvenimas nėra vienam kartui nubrėžta tiesi linija, o senų sprendimų peržiūra, nauji sprendimai ir begalinis pradėjimas iš naujo, kai nesiseka. O ypač tada, kai sekasi – kad neužmigdytų sėkmė.

Pedagogai, jei tai žinotų, turbūt ir paaiškintų: bet daugumas pernelyg įsikasę į apkasus ir gina savo senąjį režimą, kad pastebėtų pasikeitusius laikus ir poreikius.

Apie visa tai labai daug galėtų papasakoti mokytojai, praktikuojantys privačiai – jų profesionalumas jau seniai matuojamas darbo rezultatais ir reputacija, o ne švietimo biurokratų sertifikavimais ir V.M.Kapsuko universitete ir kitur išrašytomis mėlynom knygelėm su kūjais ir pjautuvais.

Tik privačia praktika užsiimantys mokytojai, deja, egzaminų užduočių nesudarinėja. Antraip tikriausiai nebūtų abiturientai spiriami gimtosios kalbos išmanymą rodyti pagal apokaliptinių niurnų manifestus.

Advertisements

37 comments

  1. Oras

    Užkalni, mokyklą baigei?

  2. Mantas

    sutinku -turi mokyti ieskot sprendimo, o ne ji kysti

  3. Visiškai pritariu, tas teksto suvokimas apskritai yra visiškas šūdas. Suprasčiau, kad gramatikos bent žiūrėtų ar dar ko, o dabar rašinys + teksto suvokimas, taip ir baigia mokyklas daunai. Praktiškai juk svarbu, kad mokėtum gerai ir taisyklingai rašyti, o ne tai, kad kažkokiose rašliavose bandytum įžvelgti tokią tiesą, kokia įžvelgia švietimo ministerija /NEC/etc… Šiek tiek iš mano experience’o – baigiau S. Nėries gimnaziją praeitais metais, lietuvių kalbos semestre turėjau 8 ar 9, na nemažai. Kelis kartus mano rašliava buvo skaityta prieš auditoriją kaip pavyzdiniai rašiniai. Atėjo egzas, parašiau rašinuką, suvokiau tekstą ir gavau 2 balus. 2 iš 100. Už rašinį neužskaitė nei vieno balo. 500 žodžių į juodraštį ir 500 į švarraštį ir viskas px nx nuėjo. Būčiau ne nekeverzojęs tų 1000 žodžių prie +30 karščio, jei būčiau žinojęs, kad taip bus. Tekstą matyt irgi labai savaip suvokiau, nes centai visiški buvo, o ne balai. Gaila neturiu kažkokio sixth sense, kuris man padėtų nuspėti kaip aš turėčiau suvokti tam tikrą teksta, kad mano suvokimas sutaptų su žmogaus, taisančio darbą suvokimu.
    Šiuo metu studinu kolegijoje specialybę, kuri tikrai man labai patinka, kuri turi ateitį rinkoje ir labai džiaugiuosi kiekviena diena. Tik baigęs mokyklą patyriau tą mokymosi džiaugsmą.

  4. Skaitau ir džiaugiuosi, kad bent vienas iš “suaugusiųjų” mus palaiko.

  5. zomby

    Mano nuomone mokytojo pareiga yra išdėstyti tai kas numatyta mokymo programoje, užuot mokius mokinius, kaip gyventi, ar kuo jie turėtų tapti. O jei mokymo programa bloga/pasenusi, tai kalta švietimo ministerija, nes laiku nesiima reformų.

    Bėje programėlių kūrėju planšetiniams kompiuteriams galima tapti jei mokama programuoti. O programuotojus ruošia daug aukštųjų mokyklų.

    • Mokytojas turi mokinti, kaip gyventi, nes taip reikia tokiama amžiaus periode. Dėstytojas perims tą rolę, kur tik išdėstys medžiagą ir daryk tu jau ką nori su ja.

      Programavimas yra įgūdis, kurį gali išmokti bet kas. Aš išmokau per du mėnesius, po to jau turiu metų darbo patirtį. Ir tai visiškai nesusiję su mano specialybe, bet tai nereiškia, kad univeras – šūdas. Univeras duoda bazines žinias, o ne įgūdžių lavinimą – tam skirtos profesinės mokyklos.

      • Programuotojas

        “Programavimas yra įgūdis, kurį gali išmokti bet kas”

        Oi tikrai ne bet kas gali išmokti programavimo. 10 klasėj buvo privalomas. Mačiau kaip “puikiai” sekėsi kitiems. Ypač merginoms nesiseka su programavimu.

      • J

        tame ir esme, kad ne visiems viskas savaime suprantama. Yra tikrai zmoniu, kuriems ne viskas akivaizdu ir jiems tokios uzduotys kaip teksto suvokimas nera trivialios. Kaip kad ir programuotojas parase – ne kiekvienam duota programavimo ismokti. Bet gal ruosesi ir egzamina laike tokie zmones po to sugebes gyvenime atskirti, kad viename tekste raso naudingus dalykus, o kur tik issigalvojimai, kur ironija ir pan. Gal tuo paciu ismoks ir mintis bent kiek aiskiau destyti.
        Neimanoma orientuotis tik i geriausius, ruosiant egzaminu uzduotis, nes tu geriausiuju nebus didzioji dauguma…

        Kaip kazkas auksciau rase – mokytojai turi isdestyti programa, nemanau, kad jiems labai daug laisves duota, kaip ja pateikti.

  6. mmonciukas

    Dar karta isitikinau, kokie neteisus mokyrojai, kurie sako, kad prosiusere, renginiu organizatore ar kazkas panasaus nera profesija. Ir aciu, dabar vel turesiu jegu aiskinti, kad nauda, kuria gavau nuo devintos klases budama mokiniu tarybos pirmininke yra didesne nei lotynu kalbos nuobodus mokymasis (po metu as taip nieko lotyniskai skaityti negaliu).

  7. KC

    Aš ir seniai sakiau, kad stojimas į universitetą yra tik vienas iš pasirinkimų, bet pats padariau tą klaidą ir stojau iškart (nors ir žinojau ką būtent noriu studijuoti). Galėjau metus pakeliauti, padirbti tai šen tai ten, “pasišaudyti” įdėjų ar bent pasaulio pamatyti. O dabar galvoje tėra tik krūva praktikoje nepritaikomų teorijų ir gebėjimai, kuriuos mano “atsilikėlis” klasiokas įgavo per per 2 freelancinimo metus. Gerai, kad bent viso laiko mokslams neskyriau (o gal, kad specialybė paklausi), nes apgynus bakalaurą visiem iškyla sudėtingesnis klausimas: “Kur dirbti?”

    • J

      teorijos univere moko daug, mane irgi studiju metu tai labai nervino. Bet dabar dirbu pagal specialybe ir matau, kad daugelis dalyku, kurie man savaime suprantami (nes univere buvo destoma) kitiems net ir po ilgu aiskinimu sunkiai suvokiami. As is karto matau, kad va, cia sita aiskino univere, ir mat kaip praktikoje pritaikoma. Mus matematikos moke labai daug – dvi skirtingos kiekviena semestra. Gal ir nebraizysiu funkciju ir pan., bet smegenu mankstai tikrai reikalinga. Nereikia nuvertinti aukstojo mokslo. Galima praktika ar susirasti atostogu metu. Nesvarbu, kad uz minimuma ar isvis neapmokama. Po studiju bus daug paprasciau, nes jau galesi dirbti, o ne tik aiskinti kaip nori geros algos, nors nieko nemoki.

      Dar siek tiek del praktinio pritaikymo. Siuo metu gyvenu Vokietijoje. Kas man cia labai patinka tai vietine praktika. Po abituros daug kas stoja ne i aukstasias, bet iesko taip vadinamo Ausbildung. A la profke, bet ne tik dazytojus ruosia, galima is ilgo saraso profesiju rinktis. Eina jaunimas i darba kelias dienas per savaite ir kelias dienas i mokykla ir dar uz tai siek tiek pinigo gauna.Tai va prasau – ir teorija ir praktika. Bet palyginus su tuo, ka aukstosiose mokyklose moko, vis tiek daug skyliu lieka. Del to stoja po to jaunims dar ir i univerus ir mokosi toliau.

  8. Gerasirdis

    Viskas visiška teisybė, išskyrus tai, kad realiai- padėtis dar blogesnė. Net ir tie, kurie ne šiaip trina stalus pradilusiom alkūnėm laukdami pensijos, o laiko save akademiniu elitu, mano, kad nereikia žmonių ruošti gyvenimui po mokslo. Oi ne. Orientuotis į darbo rinką būtų pernelyg žema. Reikia ruošti kažkokį mistinį “elitą”, bet ginkDie neturima omeny kad ruošiamas “management material”. Elito ruošimo receptai nepaskeitę nuo tų laikų, kai didikas vyriausiam sūnui palikdavo dvarą, o jaunesnį išsiųsdavo į Krokuvą mokytis…

  9. Nu peržvelgiau užduotis [1]. Nieko ten ypač tragiško neįžvelgiau. Aišku, paskutiniai du klausimai tai nevykę ir per daug pretenzingi. Bet kiti, manau, pilnai atsakoma tiesiog naudojantis tekstu. Vienintelis dalykas, kas užkliuvo, tai tas, kad tokios formuluotės klausimų:
    „Apie kokią prieštaringą literatūros situaciją V. Kukulas kalba 1 pastraipoje?“
    žymiai daugiau, nei tokios:
    „Kokią pakitusią literatūros kūrinio funkciją, anot V. Kukulo, rodo dabar leidžiami romanai?“

    Labai tas „anot“ žodelis pagerina visą suvokimo idėją. Iškart atsiranda aiškus skirtumas tarp autoriaus („Aš ir keturi mano draugai vieninteliai iš tikro mokame rašyti ir žinome, ką kitiems reiktų skaityti“) ir tikrovės („Ką noriu – tą skaitai; Ką noriu – tą rašau. Ir čia AŠ viską sprendžiu.“).

    [1] http://www.egzaminai.lt/165/

  10. Mindaugas

    Per berods 2010 Login buvo toks pranešėjas Ken Robinson ir sakė šį pranešimą http://www.ted.com/talks/ken_robinson_says_schools_kill_creativity.html

    Taip yra beveik visame pasaulyje. Klausimas – kuri karta pajudės į priekį?

  11. rimgaudas

    labai geras straipsnis. puiki kritika visam tam beprasmiam tariamam išsilavinimui–prikemša 98%nenaudingos informacijos,o mastymo visiškai nelavina..ir baigia mokyklas visiški nemokšos…ypač teisinga butenet musu kalbos mokymui…niu kokia nauda iš tu nesamoningu analizavimu?

  12. vi

    nesupratau, prie ko čia mokytojai? mokyklose pilna VADOVŲ, kurie nieko nenori keisti, geriausiu atveju PATYS paekskursauja pagal projektus; o užduotis kas sudarinėja? o mokymo programas-kas? o švietimo reformą jau daugiau nei dvidešimt metų kas nepabaigia? negi mokytojas???tad priekaištai, ponas autoriau, ne tuo adresu……

    • Viskas yra tiksliai tuo adresu, ir paaiškinsiu, kodėl. Švietimo sistema YRA mokytojai.

      Jei pedagogai sako, kad jie galėtų mokyti geriau, bet jiems neleidžia, nesudaro galimybių ministerija, vadovai, programos ir kiti, jie rodo mokiniams blogiausią pavyzdį, kokį tik galima įsivaizduoti. Tai polinkis ieškoti ne būdų daryti, bet priežasčių, kodėl nepadarei.

      Tokie žmonės, mano galva, neturėtų dirbti mokytojais.

      • Gerasirdis

        “Švietimo sistema YRA mokytojai.”
        Ar žinai bent vieną pavyzdį organizacijos, kur manegementas niekam tikęs, o žemiausia grandis, darbuotojai, dirba puikiai ir klientai patenkinti?

      • Negaliu sutikti, kad managementas yra niekam tikęs. Prielaidų, kad jis geresnis už mokytojus, irgi nežinau (nes sourcinasi iš tų, kurie nori karjeros kilimo, bet jis įmanomas tik per managementą), bet esamam set-upe nematau prasmės skųstis dėl prasto managemento. Reikia dirbti duotom sąlygom, nes kitokių nebus. Jei nepatinka sąlygos, nereikia būti mokytojais.

  13. zygis

    Sutinku kad teksto suvokimai nieko gero, bet dėja programą nustato švietimo ministerija, o joje ir dirba žmonės kurie sovietų laikais teturėjo kažką bendro su mokykla. Šiandien mes nemėgstame skaityti knygų, mokinti mus suvokti tekstą yra nesamonė.

  14. Stengiuosi skaityti viską,kas po ranka papuola-tik tada gali pradėti lyginti,kas yra kas,ir kas esu aš,ko man reikia…
    Nes jeigu pats nepaskaitysi-nieko ir nesuprasi.Kam lengviau neskaityti-tegul užsiima kalbom…

  15. Mantas

    Noreciau pritarti tiems, kurie dave pastaba “prie ko cia mokytojai”. Kiek mokykloje turejau mokytoju, nei vienam nepatikeciau laisvai reiksti subjektyvia nuomone apie karjera ir koks gi mokyniu is tikro laukia gyvenimas. Nors pasitaisysiu, buvo vienas, stipriai ispruses, autoritetingas ir manau sekmingai motyvaves daugeli mokiniu, bet cia isimtis is taisykles. Geriau jau mokytojai dirba pagal parengta programa, o jei programa netinkama, tai jau nebe ju kompetencija.

  16. nesuoprata

    Iš savo patirties galiu pasakyti, kad didžiausia klaida mokykloje yra sąžiningai atlikti visus namų darbus. Taip pamažu gali tapti zombiu, kuris moka atlikti tik “jam pavestas užduotis”. Juk tą patį mokyklinį matematikos kursą gali išmokti per kokius 6 metus, jei remtumeisi istorija ir iš pradžių suprastum problemas, dėl kurių atsirado poreikis tai matematikai. Tas pats ir su literatūra. Niekaip nesuprantu, kam gaišdavau laiką bandydamas “teisingai suvokti” tuos minčių šuoliais perpildytus tekstus, juk daug svarbiau suvokti PR gaminimo taisykles, kad atskirtum užsakomąjį straipsnį nuo šiaip straipsnio, kad Krivicko laidas žiūrėtum ne kaip “teisybės paieškas”, o kaip puikų šoumeno darbą..

  17. IB

    hehee, prisikabinsiu – tą viziją apie Lietuvą 2030 actually ruošė, žinok, tie, kur jau visai sėkmingai patys dirba rimtus biznius, true story, džintonikais pagrįsta, dėl to tas planas turi apyrimtį credibility. Kiek jau ten sugebės ūkminas ar kiti organai ją implementuot, va čia jau kitas klausimas.

    • Jeigu kažkas tikisi, kad Ūkio ministerija užsiims Lietuvos vizijos implementavimu, tai sorry. Bet antra vertus, turbūt daug kas ir tikisi.

      • IB

        O kas, manai, tuo užsiims? :) Achema ar kitas privatus kapitalas gal? :) Čia paskui yra kitas klausimas apie vizijos reikalingumą, kryptis, jos įgyvendinimo realumą, periodą, būdus, privataus kapitalo ir valstybinių skatinimo priemonių faktorius ir whatnot, bet čia yra baisiai ilga diskusija, kur nukrypsta nuo actual posto temos ir yra per daug complex komentarų vietoje.

        Šitoj vietoj I am not at liberty nor in the know elaboratint :) bet nebus taip, kad vizijos kaip valstybės strategijos implementavimu užsiimtų private bizniai ar pavieniai baisiai perspektyvūs startupų kūrėjai, kuriems kaip ir jokio motyvo nėr, o va šiuo metu valdžios struktūrose yra vienas kitas žmogus, kuriam iš tikro nėra dzin, kaip čia bus su tėvyne Lietuva, skirtingai nuo bendro požiūrio, kad valdininkai yra vagys ir žudikai. Ir tie žmogai kaip kokie romantikai aukoja savo laiką ir laisvalaikį, ir galvoja, gal čia išeis ką geriau padaryti. True story. Taip pat tų kelių romantikų dėka Lietuva kai kada ne tik pavagia evrosojuzo babkes, bet ir kai ką pagamina.

        Nebent tu taip sau tyliai galvoji, kad nafik valstybės strategijas – kai visi dirbti, o ne skųstis, išmoks arba juos išmokys, tada ir suklestėsim. Tai I got news for you – žmonės neišmoks, o jei išmoks, tai konkretus ruporas lankytojų neteks :)) hence, jei atsiranda bet kokia iniciatyva ne vien didinti pensijas, o galvoti kelioms kadencijoms į priekį, reikia džiaugtis ir šokinėti. Uf, ta proga einu ir aš BVP didint :)

  18. Negaliu nepasidalinti ilgu komentaru, kurį FB publikuoja (bet čia neateina, tai aš jai padėsiu) įsiutusi pedagogė (kai kuriais duomenimis, vyr.mokytoja, dėstanti chemiją) “Rasa Ienė“, a.k.a. Rasa B.:

    Nukopijavusi savo pačios komentarą, ji jį pavadino “vienu iškiliausių”, ir varė štai kaip:

    negaliu neimesti vieno is komentaru- geriau niekas neparasytu ir neatsakytu siam musu ” nuvorisisminciui, sveikai pavakarejusiam”, bet ryskiai taip nieko gyvenime ir nesupratusiam gal butent del to, kad pavakarejo ne i ta puse, i kuria norejosi, kaip is tos patarles: norejo kaip geriau, o isejo- kaip visada.

    Tai va cia tas superinis komentaras:

    Tai ką esi baigęs, pone Užkalni,jeigu nesi baigęs universiteto – lėkštų tekstukų rašymo profkę? Kiek teko skaityti, nesi parašęs nė vieno vargano rašinėlio be stiliaus klaidų – apie protavimo klaidas net nekalbu. Matyt, iš čia tas siutas ant lituanisčių dėl stiliaus klaidų. Užuot niršęs, pasimokyk lietuvių kalbos, paskaityk tuos autorius, kuriuos apdergei – gal išsiugdysi sveiką kalbinę nuovoką, gal suprasi, kad tavo panieka jiems – paties menkystė: niekada neparašysi jokio kūrinėlio, prilygstantiems jiems savo menine jėga, išmintimi ar humaniškumu.

    O dabar apie proto klaidas: lietuvių literatūros pamokos turi ruošti ne verslui, o bendravimui su žmonėmis: vyrus su moterimis, merginas su vyrais, abi lytis – su vyresniais ir jaunesniais, su savo tauta ir svetimomis. Jeigu čia būtų demokratija, literatūros kurse savo vietą rastų ir kairieji literatai, ir buvusio tarybinio laikotarpio iškiliausi rašytojai. Ne mokytojai mokyklą pavertė smegenų plovimo vieta, dešiniosios ideologijos propagavimo citadele, kuriai ir tarnauta “teksto suvokimo” užduotys – ne skaitytojo kaltė, kad jis rašeivos sapaliones suvokia kitaip, nei rašeiva norėjo. Reikia išmokti rašyti, pasakyti tai, ką nori. Nebent pas mus kitaminčiai persekiojami, kad publicistai maskuoja savo mintį? Svarbiausias dalykas, ko turi, gal net privalo, išmokyti mokykla – tai susitarti ir laikytis susitarimo.

    Visos dabartinės LR bėdos ne dėl nekuriamo verslo ar MMA, mokamo vos ne pusei dirbančiųjų, bet dėl to, kad “lygių” tarpe visada randas lygesnių. Dabartinė ponija žymiai šlykštesnė, įžūlesnė, nei keikiama buvusi tarybinė nomenklatūra. Kad ji klestėtų, ant pjedestalo iškelia vidutinybę ir ją garbina, toji atsidėkodama gardžiai skylutę prie didžiųjų rutulių laižo: kiekvieną, save gerbiantį, tai atstumia. Ir man smagu, kad yra žmonių, kurie nesitaiksto su gimstančia tironija.

    Ir toliau Rasa B. tęsia:

    O apskritai tai man jo straipsneliai (apie knygas jau net nekalbu) nei smagus, nei smaikstus ar iskalbingi, tiesiog pritvinke riebiu puliu ir neapykantos viskam, kas lietuviska ir visa to israiska- varymas ant kitokiu, kitokios nuomones, kitokios isvaizdos – irgi isdava to, kad ir is jo buvo ir tebera tyciojamasi, kaip is neidealias kuno beigi veido linijas turincio individo.

    Zmogus traumuotas ir to net neslepia, o jeigu turi kazkokiu minciu del login renginio ir pan, tai tiesiog todel, kad prusino save eile metu vakaruose, vakarejo, tskant. Bet tik tiek ir tegali- teoriskai parekauti, pasipiktinti, pasidemonstruoti ir pasirodyti esas reiksmingas ir “amzinai apsikroves brangiai apmokamais darbais”, tik ko jie verti ir kiek jie gali pakeisti is esmes i geraja ( ?) puse musu, postsovietiku, gyvenima? Tik tiek, tik ar mazai musyse tokiu darmajedu, kurie is papezejimo gyvena, nes dirba vidutinybei?

    Siaip tai ziauriai dziugu del komentavusiu si straipsneli – tulzi, kiekvienam is ju su malonumu paspausciau ranka, nes jie daug toliau pazenge uz musu suvakarejusi nuvoorakula.

    Negaliu tyleti: musyse yra tokia kategorija zmoniu, kurie visada geriausiai ismano tai, ko neismano, nes ismanymas uzsibaigia ties sedejimu ant sofkutes su alum ir traskuciais ir komentavimu, kad profesionalas nemoka mesti i krepsi, kad nemoka normaliai spirti i vartus, kad nemoka normaliai valdyti salies ir priimineti normaliu istatymu ir pan..Tai kuo tokie uzkalniai skiriasi nuo kediniu ir triju milijonu krepsinio zinovu?

    Citatos pabaiga. Štai dėl tokių aš ir gyvenu.

  19. K.

    “Ne kas kitas, o mokytojai turėtų kalbėti apie tai, kad gyvenime svarbu ne daugybos lentelę iškalti ir ne formulių kuo daugiau prisirinkti, o pačiam tinkamą sprendimą rasti. Ir apie tai, kad stojimas į aukštąją yra tik vienas iš labai daugelio pasirinkimų gyvenime.”

    Mums tik pasvajoti apie tokius dalykus, nes garsiai ištarti baisu. Lietuvių kalbos mokytoja menkina VISUS išvažiuojančius svetur laimės ieškoti (nesvarbu ar mokytis, ar dirbti, ar pasaulio užkariauti), o ką jau kalbėti apie tuos, kurie nestoja į universitetą… Rinkis, vaikeli, orlaivių piloto specialybę. Nesvarbu, kad baigęs langus valysi tiem orlaiviam (geriausiu atvėju), bet svarbiausia – diplomą turėsi!

  20. Tomas

    Visiskai out of topic, bet noriu pasidalinti dideliu dziaugsmu, labai didi diena siandien isauso ant Lietuvos. Siandien pajuryje per karines pratybas musu padangeje skraide du US Air force B’52. Dabar tikrai didziuojuos Lietuva.

  21. Paulius

    Saunuolis,Uzkalni,dar karta nepabijojes graziam formate sukritikuoti isisenejusios nomenklaturines sistemos puvesio,kurio pilna visose srityse kur tik like gyvu taukuotu “raginiu” akiniu devetoju ir kitu sausu kabinetininku,drebanciu del savo vietos po saule ir aklai tikinciu 50-uju idealais. Uzkalnis-pirmas viesas zmogus,isdrises atvirai ir galantiskai spjauti ant sovietine hierarchija paremtos sistemos ir parodyti jaunimui kad ateitis yra ju rankose,o ne pribezdetu taukuotu kabinetu pirdunu formuojamoje nuomoneje. Respect Tamstai!

  22. Exactly:
    Pradėsiu nuo pačios sąvokos – teksto suvokimas. Išvertus iš pedagoginės nomenklatūros kalbos, tai reiškia gebėjimą perskaityti, kas parašyta, besąlygiškai pritarti ir mokytojo mėgstamomis frazėmis paaiškinti, kodėl pritari.

    Kažkoks sutapimas gavosi, nes aš visai neseniai apie tai parašiau taipogi: kai liet. k. mokytojai surašai lėkštas frazes surinktas iš chrestomatijos – OK. O kai pats ką nors bandai sugalvoti – šūds. Man jokios motyvacijos.

  23. Ruta

    Tikra teisybė. Papildysiu dar, kad toli gražu ne tik pedagogai, bet ir pvz. bankininkai vis dar patiria šoką pamatę, kad pajamas gauni ne pagal darbo sutartį. Ir nors, kaip tiksliai pasakyta, minimalų darbo užmokestį uždirbi per porą dienų, kažkodėl žymiai mieliau pvz. kreditą būstui suteikia vadybininkui, kuris gauna 1500 Lt/mėn. ir gali bet kada netekti darbo negu žmogui, kuris puikiai sukasi nepriklausydamas nuo nieko. Įtarus žvilgsnis į nestandartinio mąstymo kitokį kelią pasirinkusius tikriausiai neišvengiamas. Čia groja daug instrumentų – pavydas, baimė, nepasitikėjimas savimi. Žinoma, didelį vaidmenį vaidina ir auklėjimas. Yra žmonių, kurie pagaliau išsiplėšę iš iš šeimos bei mokyklos atneštos aplinkos patys atranda savo kelią, bet apmaudu, kad to kelio jiems neparodo anksčiau – nuo pat vaikystės. Tačiau taip pat noriu pasidžiaugti, kad yra ir kitokių pedagogų, ir ne taip mažai. Tikrai yra tokių, kurie vertina individualumą ir nesudirba parašyto rašinio, net jei jame be žvaigždučių pavartotas žodis š****. Jei tik jis yra savo vietoj.

    • ciomcionke

      Miela Rūta,

      Sveikinu Jus, kad taip puikiai sukatės, bet jeigu jau esate tokia gudri, turėtumėte suprasti, kad lyginti mokytoją ir banką – tas pats kas šunį ir virvę. Nelabai daug bendro ryšio? BŪTENT. Galėčiau paaiškinti išsamiau, bet tingiu. Gal pati susiprasite.

  24. andrius

    Ačiū už tekstą.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: