Literatūros mokymas: gražus, kaip formaline mirkytas lavonas

Į Protokolų būstinę Vilniaus Senamiestyje laiškanešiai atneša nuostabių tekstų. Mes juos publikuojame.

Kur buvęs, kur nebuvęs, ateina laikas, kai į Protokolus parašo laišką, ir redaktoriaus akis mato, ir širdis sako, kad jį reikia skelbti. Taip ir šį kartą.

Kai susierzinusios mokytojos, kaip jau pagarsėjusi “Ienė Rasa” (a.k.a. Rasa B.), arba jos cecho draugės drebančiais balsais siunčia prakeiksmus, nelyg prieš Marilyn Manson’o koncertą, ir skundžiasi, kad reikia “gerbti vyresnį ir Mokytoją” (kapitalizacija netaisyta), o jaunimas negerbia, jos pačios nesupranta, kaip komiškai atrodo.

Jos reikalauja “pagarbos”, kurios niekas iš pareigos neduoda. Pagarba, kaip ir orumas, ir meilė, nėra išlupami ar išsireikalaujami. Nesugebėjai užsidirbti? Kaltink save.

Jaunoji Protokolų skaitytoja Austėja rašo apie tai, kokius prisiminimus palieka mokykla – antivakarietiška, retrogradinė, slapčia (ir ne slapčia) dūsaujanti dėl nepelnytai pamiršto sovietyno.

Mokytojai, čia jūs tokius prisiminimus palikote. Viskas jūsų rankomis sukurta.

— — —

Mokyklą baigiau prieš dvejus metus. Medalį už šiurpiausius atsiminimus galiu užkabinti literatūros pamokoms. Gal šį garbingą apdovanojimą atsiims koks nors amžinai paniurusio veido VU filologyno docentas, reguliariai perintis medžiagą teksto suvokimo užduotims? Ne, ne dėl to, kad literatūra būtų buvusi labai sunki, o mano pažymiai niekaip nebūtų norėję išlipti iš šešetų duobės. Kai perpranti, kokie reikalavimai realiai slepiasi po gražių formuluočių apie loginį mąstymą (esu beveik garantuota, kad daugumai lituanistų išgirdus šituos žodžius, jų galvelės išmeta blue screen of death), kultūrinę ir socialinę patirtį (oi, ne visa ta patirtis yra tokia teisinga, kad būtų galima rašinyje remtis) ar savo požiūrio pagrindimą („Nerašysi, b***, kaip mes norim, tai taip ir žinokis! Dėjom ant to tavo požiūrio“), riebūs dviženkliai pažymiai pasipila lyg kiaušiniai iš produktyvios dedeklės.

Šleikštulį kelia pats suvokimas, kokia absurdiška ir beviltiška veikla teko užsiiminėti tose pamokose. O kur dėsies: nuo to pasityčiojimo iš egzamino tag‘o „privalomas“ niekas dar nenuėmė.

Retkarčiais vis pasidomiu, kokia padėtis tame blankių it nudrengtos šaligatvio plytelės tekstų ir nesibaigiančių isterijų dėl kultūros žlugimo fronte. O gal kas nors keičiasi į gerąją pusę? Nieko per daug gero, meilute, nieko per daug gero. Va, teksto suvokimą ir interpretaciją prisiruošė išimti*, o visa kita turbūt liks kaip buvę. Šiais metais internetuose nuaidi, kad abiturientai bandė suvokti V. Kukulo tekstą.

Prisipažinsiu, ši pavardė man yra simbolis. Tarp visų vienodų, puvėsiais dvokiančių, triedžiančių, isterikuojančių, virkaujančių, žavių, kaip porą savaičių kaimo žvyrkelio pakraštyje pragulėję partrėkštų šunų lavonai, tekstų buvo vienas, kuris sužavėjo ypatingai. Autorius jame iš peties trenkė maždaug tokią mintį: „sovietmetis buvo osom: visi tada skaitė ir net tos nedvasingos, vertybių neturinčios kapitalistinės šiukšlės iš Amerikos pripažįsta, kad ta mūsų karta yra baisingai protinga“.

Įdomu, patenka į protingųjų būrį Kedistanas su savo ryžąja princese ir visi pašalpos laukiantys virkautojai apie neymanomą pragyvianimą lietūvoj, ar čia tik cypautojams apie „literatūros degradavimą“ skirta?

Tai nebuvo išreikšta taip tiesmukai. Vis tik tai buvo gerokai atviresnis ir aiškesnis pasisakymas nei įprastinės menopauzės kamuojamų kerpių raudos apie tai, koks sugedęs, vertybių neturintis ir beviltiškas yra šiuolaikinis jaunimas ir kaip „anais laikais“ buvo geriau. Tų žodžių, savyje be problemų sutalpinančių visą literatūros mokymo apverktinumą, autorius buvo tas pats V. Kukulas.

Normalaus literatūros mokymo nėra. Literatūros programa mokykloje yra šventykla. Šventykla, kurią sau pasistatė arogantiški lituanistikos padangių žvirbliai, kažkada, paleolito laikotarpiu, apsigynę kokią tai disertaciją ar bakalaurinį Viešnamyje prie upės. Šventykla, kurios marmuras — jų tekstai. Auksiniai rūbai — nebepamenantys, kaip šypsotis, veidai. Smilkalai — menamas dvasingumas. Tik jų Efese nėra žaliavų ir Artemidės šventyklos didybe čia net nekvepia. Jų šventykla — mėšlo krūva už eilinio Suvalkijos ūkininko tvarto. Jų auksiniai apdarai — kelios plunksnos, kurias pametė to paties ūkininko vištos. Jų smilkalai — šviežutėlis žalmargės pyragėlis, švystelėtas mėšlo krūvon ir skleidžiantis adekvatų situacijai aromatą.

Į tą smirdančią skylę, privalomo modulio ir privalomo egzamino grandinėmis surakinti, atvaromi mokiniai, kuriems duodama privilegija — pagarbinti savo pačių didybėje ir sovietmečio nostalgijoje skęstančius žvirblius. Kai kurie po tam tikro laiko keliaklupsčiavimo ir patys noriai jungiasi prie pasipūtusio jų pulko: „Taigi tas jaunimas tikrai durnas, bedvasis, be vertybių ir beviltiškas. O kodėl? O todėl, kad visi kukulaidaujotytėstamošaičiai ir daugirdaitės taip sako“.

Tai yra paskutinė reikšminga to lituanistų bataliono, kurio galiojimo laikas pasibaigė jau senių seniausiai, tvirtovė. Jos jie taip lengvai neatiduos. Prieš keletą metų pasigirdo šnekų, kad gal vis dėlto lietuvių kalbos egzaminas neturėtų būti privalomas. Oooo, kokią tada kalbą skėlė viena iš pagrindinių šventyklos deivių, Z. Nauckūnaitė: „kurti ateitį mokytojui lituanistui šiandien – tai tikra rezistencija už kalbą, už tautą, už vaiko sielą, prieš neteisybę, prieš pseudovertybes, prieš bet kokį absurdą“.

Ėėėė, ponai ir ponios… Ne per daug čia sau pareigybių prisiėmėte? Nepamiršote, kad visų pirma esate mokytojai? Nepamiršote, kad Jums reikia mokinius kažko išmokyti? Gal grįžkite prie šito, nes diegti vertybes ir ugdyti mąstymą Jums, oi, kaip nesiseka (mąstymo Jūs net neugdote). Geriausiu atveju išugdomos be laiko susenusios kerpės, visokiuose merdėjančiuose literatūriniuose laikraštpalaikiuose pezančios apie susvetimėjimus, degradavimą ir verkiančios, jog Pareigytės implantai populiaresni už kokio tai docento naują knygiūkštę. Suprask, čia dar vienas įrodymas, jog Lietuvą ištikusi baisingai gili vertybinė krizė, nuo kurios gali išgelbėti tik skubi a la Kukulas išminties injekcija.

Literatūros mokyklinė programa pastatyta ant beviltiškai nuo gyvenimo realijų atsilikusios lituanistų šaikos ego glostymo ir iš to išplaukiančių trydos ir bėdavojimosi. Tai yra giant load of crap. Everest of crap.

Visi tekstai, pateikiami mokiniams, yra stebėtinai panašūs. Taip pat ir apie tą patį. Susvetimėjimas, degradacija, vertybių krizė, šlykštus jaunimas, šlykštūs Vakarai su savo dar šlykštesnėmis vertybėmis, kurios sugriovė tyrąją Lietuvą, išugdytą tauraus sovietmečio, dar šlykštesnė anglų kalba, kurią reikia ginti na*** iš Lietuvos,  knygų nebeskaitanti visuomenė, išvešėjęs materializmas ir visokie tai pasaulio našlaitystės jausmai.

Visi tekstai, kurie yra (buvo) pateikiami vyresnių klasių mokiniams kaip medžiaga pasiruošti egzaminui, yra nesibaigiantis triedimas šitomis temomis. Visi suvoktini tekstai kabo ant šitos siauros požiūrio gijos. Nieko kitko nėra. Atrasti kažką, kur būtų parašyta „Na, klausosi žmonės Zvonkės ir šeškių. So what?“, yra žygdarbis. Jau nekalbant apie sveiką požiūrį į lietuvių kalbos kitimą bei užsienio kalbų vaidmenį tame.

O, žinote, koks yra receptas nuo išvardintų negandų? Ogi reikia skaityti aukštos vertės kūrinius, kuriuos, surprise, surprise, parašė ta pati sugižusi lituanistikos grietinėlė. Va, tada išsispręs visos mūsų garbingos tautos problemos. Tapsime dvasingi kaip koks budistų vienuolis, kupini vertybių, išmintingi, taurūs (o prie progos dar SSRS atkurti paprašysime ir prie jos prisijungsime, kad vėl galėtume „daugiau skaityti“) ir iš aukšto galėsime stebėti supuvusius Vakarus, kurie tuo metu skęs MTV, mados savaičių ir ištvirkimo liūne.

Tik kad skaityti tas aukštos vertės rašliavas, įtariu, yra ne ką maloniau nei kramsnoti žvyrą iš Jurbarko karjero. Pradėjus masiškai lukštenti tuos pasibėdavojimus, sumuštume visus savižudybių rekordus. Gyvenime neteko skaityti panašaus tirštumo atmestinai parašytos depresūchos, keliančios nenumaldomą norą prie smilkinio pridėti elektrinį grąžtą ir jį įjungti.

Ir vis tik teksto suvokimas yra dar visai nieko. Pagrindinis patiekalas ant stalo — interpretacija ir rašinys. Teksto suvokimas yra pavyzdžiai, kaip reikia mąstyti. Rašto dalis patikrins, ar perėmei „teisingą“ mąstymo modelį.

Pirma skaitei, kaip apie nebūtas problemas triedė profesionalai, dabar triesi pats. Triesti stengsiesi identiškai. Priešingu atveju kentės tavo pažymys. Gerai kažkas yra pastebėjęs: kalbant su lituanistais egzistuoja tik dvi tiesos: jų ir neteisinga. Tai — aksioma. Ginčytis beprasmiška. Bent kiek kitokia ir bent kiek mažiau triedžianti nuomonė yra neteisinga by default. Ne? Siūlau parašyti, kad Saliutė buvo visai ne nečiulbėti negalėjusi mūsų lakštingala, o isteriškai emocionali, neapsisprendusi nesubrendėlė, rašiusi apverktinai vienodus ir menkaverčius eilėraščius, kurie nuo šiuolaikinių trylikinių snarglių kūrybos skiriasi tik tuo, jog rašoma būdavo rimuotai, o kartais ir apie tėvynę. Parašykite apie tai, kad jaunimas nėra sugedęs, o anglų kalba lietuvių kalbai nekenkia taip pat yra pasiūlymo dalis. Matysite, koks bus rezultatas.

Mąstyti taip, kaip mąsto arogantiškieji žvirbliai, neužtenka. Reikia ir jais remtis. Ilgainiui supranti: jei koks  užsienio autorius parduotų kelias dešimtis milijonų savo knygos egzempliorių ir gautų Nobelio premiją, bet kokia tai vietinės reikšmės primadona pasakytų, jog jo kūryba yra bevertė, nerimta ir kaip čia tos premijos niekas iš VU filologyno negavo, tai toji būtų teisi. Lietuvių kalbos kabineto ribose. Ir taip visais klausimais.

Tie rimtieji entelektualai yra patys sau rašinių temos, patys sau teksto suvokimai, patys sau interpretacijos, patys sau kontekstas ir patys sau argumentas. Kitkas — neatleistinas užribis, kuriame pėdų nenudegęs pasivaikšto vos vienas kitas mokinys.

Jie tą užribį mielu noru sunaikintų. Sunaikintų kompiuterį, nes anas yra iš Vakarų atėjusi blogio, ištvirkimo ir populiarios literatūros gamykla, skirta sunaikinti šlovingą sovietmečio palikimą. Sunaikintų blogosferą, nes tai yra „nerimtos nesąmonės“ (vienos privačiai vaikus mokinančios lituanistės žodžiai) ir išvis net ne literatūra. Sunaikintų haususbritnesgagas ir apskritai viską, kas pabuvojo šalia anglų kalbos, o vietoj šiosios mokykloje lieptų nagrinėti dar daugiau savo pasibėdavojimų. Jie mielu noru literatūroje ir kultūroje nepaliktų nieko kitko, išskyrus save, kad mes neturėtume pasirinkimo ir mums tektų dvėsti nuo jų trydos tvaiko.

Nors… Iš dalies negali jų kaltinti. Plunksnos žmonės visgi. Tik, bėda, nelabai skaitomi. Vis kirba įtarimas, kad įtraukus kokio tai paliegusio, susiraukusio rašytojėlio tekstuką į pratybų sąsiuvinį, tos rašliavos perskaitymų kiekis bent jau padvigubėja. O būti skaitomiems visgi norisi…

Čia verta paminėti vieną įdomią detalę. Visa ta „vertingąją“ literatūrą kurianti chebrytė yra siaubingai alergiška žodžiui „populiarus“. Bet kokia populiari literatūra jiems yra bevertė. Tai yra užkalniai ir eglės černiauskaitės, jie dėmesio nenusipelnė. Nenusipelnė, nes populiarūs. O kadangi populiarūs, tai ir beverčiai. By default. Visos diskusijos, kad populiarioji literatūra irgi yra literatūra ir turėtų turėti savo vietą akademinėje sferoje, prasideda ir baigiasi konstatavimu, kad nerimta, vertės nėra ir vsio. Šekspyrą turbūt taip pat su malonumu iš programų išmestų ir jo vieton kyšteltų ką nors iš savo chebros, bet tai jau būtų pernelyg ryškiai žibantis idiotiškumo švyturys.

Bet visgi turbūt pasipūtusiose galvelėse kirba mintys, kad kažkas čia negerai. Gi tokie dvasingi, tokie taurūs, tokie rimti, tokius minčių grynuolius puoselėjantys, tokia išmintimi besidalijantys, o skaitomi ne ką labiau nei kokia kazachų poezija originalo kalba ištuštėti baigiančiame Dzūkijos kaime. Negerai…

Tik mintis ieškoti problemos savyje jiems nekiltų dar iki kito ledynmečio. Todėl reikia tą skausmingą nepopuliarumą sudvasinti iki totalaus absurdo. Tai, kad tavęs neskaito niekas išskyrus kolegas, žmoną ir abiturientus, lietuvių kalbos diktatoriams yra kokybės rodiklis. Praktiškai nenuginčijamas

Na, atsiprašau. Tai, kad nesi skaitomas, nėra dvasinga (tai, kad esi, taip pat). Tai yra blogiau nei tai, kai visi tavo skaitytojai yra paauglės, ant riešų besipjaustančios vieno žymaus hermafrodito inicialus. Tai reiškia, kad tavo prekė — tekstas — yra, švelniai tariant, nepavykusi. Patogi kaip medinės pagalvės, funkcionali kaip skysti aukštakulniai ir graži pažiūrėti kaip formaline mirkytas lavonas. Ne, ponai ir ponios, ne. Literatūra, kad ir rimta, neprivalo būti atgrasi ir kankinančiai nemaloni skaityti. Ir čia jau Jūsų, tų „aukštosios“ literatūros meistrų, problema, jei to nesuvokiate.

O galop šita šaika vis tiek nueis velniop. Dings iš mokyklų, iš egzaminų ir viso kultūrinio gyvenimo. Bus išginta kompiuteriais, blogosfera, populiariomis knygomis ir „supuvusiomis“ vakarų vertybėmis. Bus išginta tų, kurie nesibėdavoja ir nenori su nostalgija giedoti ditirambų sovietmečiui, kuriame net negyveno. Jie kuria ateitį. Jie progresuoja. Ir jie nenorės keliaklupsčiauti prieš pasipūtusias žąseles, kurių šlovės valandos seniausiai praėjo. Jau nenori.

Austėja

(autorės pavardė Protokolų redakcijai žinoma, kaip žinomi visų komentatorių vardai, pavardės, gyvenamosios vietos, asmens kodai ir kraujo grupės)

* Kartu su šia žinia sklandė ir viena labai skani detalė. 2010 m. lietuvių kalbos VBE (kurį ir laikiau) teksto suvokimo užduotyje buvo pateiktas Mindaugo Kvietkausko pasibėdavojimas apie tai, kas per nedvasingi ir nesavalaikiai yra VEKS renginiai. Vėliau pats autorius turėjo progą atsakyti į tuos klausimus. Prisipažino anas, kad ne visus juos ir suprato. Ką jau kalbėti apie teisingus atsakymus. Va, Jums ir teksto suvokimas.

Advertisements

52 comments

  1. abiturientas

    Idealus straipsnis apie kvailą lietuvių kalbos mokymo sistemą. Aš prieš porą savaičių rašiau lietuvių egzaminą ir net negavusi autorių ar jų tekstų jau žinojau ką interpretacijoje rašysiu, nes visada būna tas pats briedas. Rašinio net nesiruošiau rašyti, nes žinojau- kad ir ką parašysiu, vis tiek kažkuo neįtiks. Man pasisekė perprasti tik interpretacijos rašymo sistemą. Aš manau, kad per visus savo mokslo metus suradau lietuvių jaunimo depresijos ir savižudybių priežastį: ar kas nors iš devintokų-dvyliktokų skaitė programinį kūrinį, kuris būtų ne apie “natūralią ir gražią mirtį, kuriai visą gyvenimą reikia ruoštis” (literatūros mokytojos frazė), auksinius kaimiečius ir kaip jie savo gyvūnus skandina/šaudo?

  2. PJ

    Tikrai taiklūs pastebėjimai. Mokyklą baigiau prieš 6-is metus ir visą laiką jaučiau, kad kažkas ne taip su tais literatūros dėstymais ir parenkamais tekstais, o čia sudėta viskas ir dar itin kvapniais prieskoniais apibarstyta.

    Toks meta meta tekstas gavosi – pasibėdavojimų kritika, taip sakant :D

  3. Pastoras Maldonado

    Na, tekstas atrodo kaip bandymas įšokti į “ir AŠ parašysiu, kad lituanistai yra zanūdos” traukinį. Kas jau ir taip spėjo patapti gana aiškiu dalyku. Nebent “Austėja” yra tamsusis Užkalnio alter ego, jei ne, tai tuomet bent jau “wannabe Užkalnis”.
    Pasiūlymai?

    • vejuota

      siūlau eiti Jums ir susikaupti bendrai maldai prieš Mansono koncertą kartu su Paštuvos seserimis karmelitėmis. Ir vainikais kryžiaus nepamirškit apipint.

      • Pastoras Maldonado

        Meluočiau, kad nesitikėjau panašaus atsakymo (t.y. taip apipinto šalutiniais pastenėjimais -nemaišyti su pastebėjimais- it jaunavedžių palydos ekipažai būna apkaišomi balionais). Ką čia ir beslėpt, šitaip suvartė, vaje. Slepiuosi.

  4. Vika

    Lietuvių kalbos mokytoja mažino man pažymius už tai, kad mano “rašysena nėra lietuviška”!!!! Rašysena dešimtoj klasėj, kaip ir visus metus iki tol buvo pakreipta ne į dešinę pusę, o į kairę. O lietuviai taip negali rašyt. Kai pasakiau jai, kad rašysena priklauso ne nuo tautybės, o nuo žmogaus charakterio, ir kad psichologai tą net tyrinėja, ji paskambino mano mamai ir išsakė jai pretenzijas, kad aš įžuli ir beraštė :DDDDDD ačiū mamai, kuri irgi įžuli ir beraštė ir pasiuntė ta mokytoją :D

    • Vika

      P.S. išsaugojau 2003 m. sąsiuvinį su ta pastaba, anūkams rodysiu

      • justinas

        hehe aš irgi norėčiau anūkams kažką parodyt, bet…zanūda kalbos mokytoja man mano darbų negrąžindavo, tik 4/5 rašydavo už juos. Pastoviai namie palikdavo ir paskui nerasdavo. NETIKĖTAI.

  5. Tiksliukas

    Pasimečiau tarp alegorijų, metaforų ir epitetų. Supratau, kad viskas yra šūdas išskyrus myžalus. Musėt kamuoja lėtinis teksto suvokimo deficitas.

  6. bb

    Visada eilinėje mokykloje mokys seniai ir piktos bobos, nu ir ką. Kai pats netapai rašytoju, lengviausia eiti kartu su vaikais kartu skaityti knygą ir aiškinti prasmę (ta pati perskaityta kitoje knygutėje skirtoje mokytojams).

    Jei autorė tokia užtikrina savo tiesa, tegu parašo tą tiesą per savo egzaminą, įsiutina teksto tikrintojus, gauna blogiausią balą, tada nestoja į univierą (vistiek ten tekstus tikrins visokios feministės ir biudžetininkai). Tada galima eiti paišyti web dizainų arba programuoti appsus ipadui už 8000 Lt/mėn. Tada kai jau bus uždirbtas kambarys pilnas litų ir nebereikės dirbti vakarais ir naktimis, bus galima parašyti keletą knygų, parduoti milijoną kopijų ir nusiųsti vieną savo literatūros mokytojai paerzinti.

  7. Osam, nemažiau smagu skaityti nei Užkalnį ar Andriulį:) Gal Austėja rašo blogą?

  8. karvencija

    Kaifas skaityt!

    Nors tai buvo prieš 10 metų, dar pamenu, kad mano LT mokytoja buvo kiek liberalesnė ir atvirai pasakydavo, kad šiaip gali mąstyti ir rašyti, ką nori, bet egzamine reikia vadovautis konkrečiomis taisyklėmis. Įrašydavo ir man geresnį pažymį, bet visada primindavo, ką daryti per egzaminą. Ir per egzaminą aš interpretaciją rašiau, ne kaip visada, o taip kaip mokytoja sakydavo – pagal visas taisykles ir formules. Surinkau 100 ir tai tik dar kartą įrodė – pažymį perki paprasčiausiai duodamas lituanistams tai, ko jie nori, o nori jie to pačio pripažinimo, tik kadangi savaime jis neateina (nes daro visišką š…), tai tuomet tenka prievartauti mokinius, verčiant juos pripažinti diktatorių primestas taisykles ir gyvenimo tiesas.

  9. Kukulas

    Gana neblogai sukurptas tekstas, gal tik pernelyg “apkrautas” užkalniškumu. Iš esmes nieko naujo kaip ir nepasakyta. NEXT!

  10. Osam, nemažiau smagu skaityti nei Užkalnį ar Andriulį. Gal Austėja rašo blogą?

  11. nustrydas

    labai jau ilga tryda apie trydą. nuo vidurio nebeskaičiau – nusibodo. apdergt visuomenės grupę, kuriai pats nepriklausai (arba iš kurios galbūt net – o dangau – nesusilaukei pripažinimo), tapo paskutiniu mados klyksmu lietuvos blogerių padangėje. čia plunksnakočių galandinimo metas, ar kurį galą? mažiau tulžies eikvokite, gal nors padori porcija sarkazmo gausis. linkėjimai!

  12. Su daugeliu minčių sutinku, bet kam toks ilgas ir vienodas triedalas, kad ir aktualia tema? Atrodo, kad autorė mėgaujasi galimybe i6sidrabstyti, tarsi bandytų atsigriebti už tas visas interpretacijas ir pan. :)

  13. AV

    Viskas taip, seniai stebiu Krėvės ir Žemaitės apsakymus atbaidant mano vaikus nuo skaitymo. Vėlgi negaliu suprasti, kodėl lituanistai reikalauja iš mokinių tik sugėbėjimo kartoti vadovėlio kanoną, bet užtat sugėbėjimas generuoti ir reikšti nuosavas mintis apie literatūrą ir bet ką kitą jiems yra visiškai nepageidautinas. Gal gera proga šioje vietoje paprašyti gerbiamą Užkalnį, jei rastų laiko, parekomenduoti jaunimui keletą knygų lietuvių kalba, kurios padėtų atitaisyti nuobodžių klasikų padarytą žalą. Kartais matau internete tokias rašytojų rekomendacijas, pvz. Neil’o Gaiman’o mačiau, na, ten tam tikro žanro knygos buvo, ir visada labai įdomu būna. Taigi, jei turėtumėt laiko.

  14. IB

    įkišiu ir aš savo trigrašį apie literatūros mokymą, čia kažkada mano buvo postinta kukli nuomonė apie lietuvių literatūros klasikų vertę apskritai :)

    “Visas įrašas yra įkvėptas straipsnio pavadinimu: “Signatarai G.Steponavičių kaltino, kad mokyklose Žemaitę keičia biznio mokymas”.

    Maždaug kokiais 1918 metais ar pusamžiu anksčiau mes ėmėme šiek tiek desperatiškai ieškoti savo identiteto. Pradžiai į pagalbą buvo pasitelktos įvairaus pagrįstumo istorijos apie indoeuropiečius, sanskritą ir romėnus su Palemonu. Kadangi tokių noblesse teorijų siūlės švietė iš tolo ir pro jų tarpus matėsi lenkai, teko skubiai visą laivelį apsukti link daug lengviau įgyvendinamo savotiško Rousseau noble savage interpretavimo ir ryšio su žeme, plūgo kvapo ant rankų ir aštuoniolikos būdų pavadinti rasą penktą ryto ant karvės blyno, miglai kylant nuo ponų miško.
    Šventvagiška būtų teigti, kad senoji tautosaka, dainos ir kitas palikimas yra nevertingas. Šis paveldas yra tiek pat įdomus, turtingas ir žavus kaip ir bet kurios kitos tautos tame pačiame vystymosi laikotarpyje, ir aš irgi tvirtai tikiu, kad mūsų tautinės tekstilės tradicijos ir raštai niekaip nenusileidžia, tarkim, bretonų tekstilei ir jų kykams, o mūsų mitologija – keltų mistikai. Tik prašom atkreipti dėmesį į sąlygą apie “tą patį vystymosi laikotarpį”, kuri yra labai svarbi.
    Visa šita tirada yra neišvengiama preambulė, vertinant privalomas skaitinių programas Lietuvos mokyklose su visom Žemaitėm, Donelaičiais, Baranauskais ir signatarų raudomis apie nutautėjimą.
    Žėkit, mieli tautiečiai – mus visus baisiai apgavo. Lietuviai turėjo ir turi daug menininkų, bet su XIX a. ir ankstesniu literatūros kontingentu mes turim šiokią tokią, Fountainhead terminais tariant, Lois Cook problemą. Didžioji dauguma tos literatūros yra viso labo vargingas pusaklio veršiuko žingsniukas aprašyti tuos kasdieninius baudžiauninko vargus ar kažkaip mėginti išreikšti emocijas. Tas jau vargingas pusaklio veršiuko žingsnis yra sveikintinas, bet tai niekaip nedaro rašliavos nemaria klasika ar tautosaka. Iš esmės tai buvo to paties bretono ar lietuvio valstiečio ir jo draugų dienoraštis, baisiai svarbus kaip dokumentika ir absoliučiai bevertis kaip tas skambiai vadinamas “dvasinis penas” (šitą frazę reikia tarti tuo pačiu tonu, kaip Svanas sakydavo “kunigaikštienė”). Čia mano asmenine nuomone, prie viso šito reikia pridėti ir Čiurlionį su Vydūnu, bet tiek to.
    Aišku, trūkstant geresnių pavyzdžių ir laikantis anksčiau minėtos linijos, kad tauta turi turėti klasiką, juos visus tokie signatarai sėkmingai sudeda į privalomas skaitinių programas, o humanitarinės gimnazijų klasės dar rašo ilgas ir dramatiškai nuobodžias interpretacijas tema “Gamtos ekspresijos Žemaitės raštuose”. Taip mes gauname neorganišką ir gerokai timpteltą vieną iš daugelio šiaudinio patriotizmo išraiškų. Šitą laikykite asmenine nuoskauda, nes mane, nors ir realinėje klasėje, vertė rašyti tas pačias interpretacijas – ir tik po penkiolikos metų, ir kelių šimtų klasikinių knygų aš galutinai supratau, kad nuojauta, jog tuose Žemaitės raštuose nieko gero nėra, buvo teisinga.
    Lietuvių klasika, ko gero, prasideda nuo Škėmos, o visa kita verta trumpo paminėjimo, taip kaip kokie prancūzai trumpai pamini Très Riches Heures. Taip pat reiktų, kad vienuoliktokai jau mokėtų prancūziškai tiek, kad galėtų skaityti Prustą originalo kalba – ir patikėkit, interpretacijų rašiniai migdolinio pyragaičio tematika galėtų džiuginti visą pedagoginį universitetą ir, akivaizdžiai, signatarus.
    Nors iš tiesų būtų įdomu paskaityti p. Endriukaičio interpretacijas ir pamąstymus Žemaitės naudingumo dvasiai ir patriotizmui tema.”

    tasme, sorry už playgroundo išnaudojimą, bet pagunda buvo per didelė nepasisakyti :)

    • Darius

      Velnias, iki pragaro trejybės trūksta tik qemm’o prie Andriulio ir Užkalnio. Kur anas dingo :(

      Bisken patrūkinėtų, manau, stuburo smegenys, visiem besibodintiems, ech būtų smagu stebėti…

  15. Darius

    “teko skubiai visą laivelį apsukti link daug lengviau įgyvendinamo savotiško Rousseau noble savage interpretavimo ir ryšio su žeme, plūgo kvapo ant rankų ir aštuoniolikos būdų pavadinti rasą penktą ryto ant karvės blyno, miglai kylant nuo ponų miško.”

    Made my day :)

    O Austėjai labai ačiū už tekstą – mano prisiminimai senesni – bet matau, kad niekas nepasikeitė.

  16. anoniminis bailys

    Nu bet o tai ko Jūs tikitės, kai mokytojo profesiją pasirinkęs asmuo yra tapęs vos ne pajuokos objektu. Rinktis karjerą su perspektyva į darbą darbininkų rajono mokykloje ir nupušimą sulaukus keturiasdešimties už 2000 litų atlyginimą, gali tik itin padidinto dvasingumo asmenybės.

    O šiaip aš pats laikiau 6 metai atgal, tai nebuvo mintis šovus, kad pas juos kiekvienais metais panašiai viskas.

    • blake

      Skubu patvirtinti, kad prieš 19 metų, kai aš laikiau tą egzaminą, padėtis buvo tokia pat.

      • IB

        aha, o aš teisybės dėlei dar turiu būtinai pridurti, kad mūsų mokytojų kolektyvas buvo absoliučiai magnificent. Ir viena iš pačių geriausių, dvasingiausių ir intelektualiausių mano sutiktų žmonių buvo mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, kuriai, kaip ir daugeliui kitų to paties kolektyvo narių, aš esu dėkinga beveik kiekvieną, o kas antrą tai tikrai, dieną – niekad jin neužsilaikydavo ties nušautu šunim, o iš karto pereidavo prie rusų ar britų klasikų, ir visos interpretacijos būdavo tikros, originalios ir gilios. Matematikos tik mūsų nifiga neišmokė toj mokykloj, nors ir geras buvo žmogus mokytoja. Bet matematikos tai visai nemokėjo.
        I guess, čia tik patvirtina teoriją, kad švietimo sistema devyniasdešimčia procentų yra mokytojai, o ne bendrosios programos.

  17. kepalas

    Tekstas prastas, mintis paprasta, zinoma, Uzkalnio jau aprasyta. Autore grafomane, ziauriai ilgas nuobodus tekstas. Besiskundziantis tekstas apie besiskundziancius musu lituanistus.
    Skurdu ir nyku.
    Uzkalni, kam cia tokus reikia publikuot?

  18. b

    O kai aš VU anglų filologijos mokiausi iš ten Šekspyras jau buvo ištrintas ir nepaisant, kad tai akivaizdžiai idiotiška…

  19. Marco Polo

    Sita, jeigu galima, as cia su prasymu atejau.. Gal galima butu kita karta nedet tokiu ilgu straipsniu, nes niekaip nepavyksta perskaityt viso. Labai nuobodu, tas pats per ta pati kartojasi, kazkokiu uzsienietisku zodziu ir zodeliu prikaisiota, kur reikia ir nereikia. Arba dar galimas variantas butu nutrint lygiai puse teksto – visvien tas pats triedalas gautusi. O kalbant i tema tai, man asmeniskai mokykloje literaturos pamokos patikdavo: sablonas duotas, parasai izanga, destymus, isvadas, prikaisai citatu ir vuolia. Nereik sukt galvos ir pochui man giliai..

  20. Saulius

    Autorė dėl savo jaunystės ne viską supranta. Viskas taip yra dėl sutrikusio filologų virškinimo. Aš nemažai jų pažinojau ir todėl, savo laiku kartu su jais gerdamas degtinę mačiau, kaip prastai ir netaisyklingai jie maitinosi ir užkando. Aš jau tada jiems sakiau, kad gero iš to nelauk, nes jau tada jų veidus tankiai aplankydavo ta liūdnai sielvartinga užkietėjusių vidurių išraiška. P.s. Tarp kitko. išgėręs Kukulas gražiai dainuodavo

  21. Velniškai gaila, kad aš nesu sutvertas rašyti tokius tekstus, nes velniškai gerai ir aiškiai parašyta. Gal būč ir aš kažką tokio surezgęs. Ir pasikartosiu, apie tai kas čia rašoma jau masčiau dar vidurinės laikais kai mums plovė smegenis. Ir tada apie tai buvo tylima, o va, pagaliau, lenda viešumon gilios mintys kurios palaidos su laiku ta nesamonę.

  22. Hello

    Baltuma?

  23. Justė

    Keliu nykštį šitam laiškui, aš va lygiai taip pat šlykščiuosi literatūros pamokų turiniu. Apskritai, turėjo praeiti keli metai, kad atsikratyčiau mokykloj įgytų kompleksų ir išsigydyčiau sutraumuotas smegenis.. Panašų pagyrimo raštą galima parašyti absoliučiai kiekvienam lietuviškoj valstybinėj mokykloj dėstomam dalykui, netgi fizinio lavinimo pamokai (vien kiek logikos turi pažymiais vertinamas šokis į tolį ar apibėgti ratai)

  24. Lukas

    Maniškė mokytoja labai nusivylė, kai gerai rašančiai merginai leido 11-12ose klasėse rašyti taip kaip ji norėjo, nes pasirodo, jog gavo nedaugiau nei 10 procentų. Tai dabar ne tik, kad neleidžia rašyti laisviau, bet dar liepia mokytis pastraipos struktūros – 2 teziniai sakiniai, vienas pereinamasis “tilltas”, toliau galite naudoti “panašiai kalbėjo ir autorius” arba “pavyzdžiui” ir paskutinis sakinys privalo prasidėti “taigi” – kitaip gausit klaidą.

  25. GUESSWHO

    Noriu susipažinti su Austėja.

  26. nb

    kiel gal pasiliejo teksto iš to noro pasakyti, kas ant širdies, bet maloniai susiskaitė.
    “Visi tekstai, pateikiami mokiniams, yra stebėtinai panašūs. Taip pat ir apie tą patį. Susvetimėjimas, degradacija, vertybių krizė, šlykštus jaunimas, šlykštūs Vakarai su savo dar šlykštesnėmis vertybėmis, kurios sugriovė tyrąją Lietuvą, išugdytą tauraus sovietmečio, dar šlykštesnė anglų kalba, kurią reikia ginti na*** iš Lietuvos, knygų nebeskaitanti visuomenė, išvešėjęs materializmas ir visokie tai pasaulio našlaitystės jausmai.” baigiau mokyklą prieš kelioliką metų – mus tada taip pat šitomis pačiomis temimis kankino. Niekas nesikeičia.

  27. D. Gerbiamas

    Aš tai visada galvojau, kad visuotinis privalomas vidurinis mokymas yra bereikalingas valstybės pinigų švaistymas. Nes visų pirma didelė dalis populiacijos yra iš viso nemokytina tokiu lygiu. Tarybiniais laikais viskas buvo sutvarkyta paprastai ir praktiškai – tingi arba nesugebi (kas iš esmės tas pats) – čiuoži į profkę. Po aštuntos klasės buvo egzaminai, pagal juos ir išrūšiuodavo kas kur. Mano laikais tie egzaminai jau buvo privalomi tiktai trejetušnikams, bet dar anksčiau – visiems. Kaip, beje ir baigiamieji – polnyj nabor ir jokių pasirinkimų. Sistema buvo, sakyčiau, netgi humaniška, nes paliko galimybę apsigalvoti ir pasitaisyti daug kartų, kadangi ir po profkės galėjai siekti aukštesnio išsilavinimo, jeigu iki tol susitupėdavai ir patirdavai nušvitimą. Ir visais laikais atsirasdavo ne vienas, kuriems kalta buvo mokymo sistema arba sustabarėjęs turinys, o ne jų pačių durnumas. Nes vidurinės mokyklos kursas apskaičiuotas vidutinių sugebėjimų kontingentui ir protingam žmogui ten sunku padaryti nebent reikiamą skaičių prisitraukimų, nes visi kiti mokslai yra technikos ir minimalių pastangų reikalas. Įdomu/neįdomu – nieko neknisa, nes egzistuoja išsilavinimo standartas ir daugmaž žinoma, ką standartinis pilietis privalo mokėti sulaukęs 18. Kažkam gal ir pažinti abėcėlę bei skaičiuoti virš 10 yra neįdomu. O šita infantili tryda yra ne kas kita, kaip to paies reiškinio atmaina, kai susireikšminę pirdalai porina, kaip jie turi du ar tris “aukštuosius” ir sėdi ant minimumo arba pašalpų. Skirtumas tik toks, kad kiti supirdalėja dar nespėję apsiplunksnuot, o gal jau ir gimsta inkščiančiais pirdalais. Nors objektyviai inškti nėra ko – niekas maironių, žemaičių ir kukulų per gvoltą negrūdžia, nepatinka – tave priglaus matuška Anglija. Tuo labiau, kad šiais laikais netgi visokiausi celebričiai ir atpažįstamiausi skiltininkai puikiausiai verčiasi be jokių diplomų ir deda skersą ant filovištų kudakavimo.

    • J

      Indeed. Tie, kas tikrina egzaminus, turi checklista pagal kuri tikrina. Yra standartai ir tiek. Jei perpratai sistema – tai ir gausi 100, neperpratai – neislaikysi. Jei bus per auksti standartai, ne vidutiniokams pritaikyti, tai ir gausis po to, kad po egzamino didesnioji dalis laikiusiuju yra elementariai life incompetent. Ir apskritai – tie, kurie labiausiai stradalina, kaip viskas musu svietimo sistemoje supuve, turbut patys gerus balus susirinko. Nes zinojo, ka ir kaip turi parasyti. Gyvenime irgi yra taisykles, va ir prasau – gyvenimo mokykla :)

    • Smile

      Skaičiau (tiesa viso neįveikiau, nes pasirodė nuobodokai pasikartojantis, t.y. ta pati Žemaitė) tekstą ir komentarus. Tiesos yra, bet mada dėti ant kalbainių ir mokyklų permuša visus teigiamus atsišaukimo elementus. D.Gerbiamo komentaras turbūt tiksliausiai atitinka ir mano požiūrį. Nenori ar tingi ar nepritari mokymo programai – esi laisvas nuo bet kurio etapo čiuožti savais keliais, ką padarė ir protokolų autorius. Beje visai sėkmingai. Bėda, kad jo sėkmė tampa kelrode žvaigžde daugeliui tokių, kurie sugeba tik mažiau talentingai kartoti jo šūkius, kaip tą padarė Austėja. Parafrazuojant – pirmas didingas antras komiškas. Kitaip tariant dr. užkalnis tampa nemokšų, rašančių su gramatinėmis klaidomis vėliava.
      Dėl švietimo sistemos apskritai ir dėl literatūros konkrečiai – didžiausia nelaimė yra nemokintinų asilų su jų krepšeliais tempimas per visą privalomą vidurinį. Atmetus ideologiją tarybinių laikų sistema buvo visai normali. Aštuonių metų kursą sugebėdavo įveikti visi išskyrus visiškus idiotus. Ir tam tikras to meto visuomenei privalomas rinkinys žinių būdavo daugiau mažiau įsisavinamas. Dabar problema ta – kad niekaip nesusitariama, ką visuomenė turėtų žinoti. Nuo aštuntos klasės turbūt dauguma nebegauna elementarių biologijos žinių ir po to kimba ant visokių šamanų statančių klizmas ar atveriančių čakras, meškerių, nebesimoko matematikos (logikos) o po to badauja prieš Vyriausybę reikalaudami pinigų, kuriuos patys nunešė į Snorą, nesimoko geografijos (o kam?viskas gi yra internete) ir išlipęs iš autobuso Vokietijoje nutaria pareiti pėsčiomis į Marijampolę, nušąla kojas ir mokesčių mokėtojų pinigais yra gydomas, arba “tai valstybei” nemoka mokesčių ir paskui piktinasi, kad iškvietus greitąją pas jį atvažiuoja jau nebe gydytojas o tik greitosios vairuotojas, “on že” felčeris.
      Dėl literatūros yra visiškas šachar makar. Reikėjo pažiūrėti ką skaito Europoj, pasauly, gal porą metų paskirti plačiai visuomeninei diskusijai – ką visgi turėtų būti perskaitęs po aštuonmetės, ką po vidurinės, ką universitetinį išsilavinimą turintis žmogus ir pakoreguoti programas taip kad jos suteiktų žinių apie kalbos, literatūros raidą, supažindintų su įtaką padariusiais žmonėmis ir įvykiais ir pan. Dabar gi visas literatūros mokymas vyksta kažkokiais tarpusavy nesusietais kąsniais – tebeieško kažkokių gelmių Žemaitėje, 99 nuošimčiai moksleivių taip ir nesupranta, kodėl iš jų reikalauja perskaityti Baltą drobulę, išmetė Hesę, Čechovą, Volterą, Goldsvortį, pridėjo kažkokių dar šiuolaikinių susireikšminusių rašėjų (gal savo draugelių), reikalauja ten ieškoti prasmės, kurios nėra ir rezultate gavosi kažkas kas net ir tuos kurie skaitė iki mokyklos ima kratyti nuo skaitymo.
      Na ir žinoma, mokytojai (ne visi), kuriems neįdomu mokyti (smagiau verkti ir piketuoti turint beveik keturis mėnesius atostogų ir kur kas didesnę negu vidutinė algą) prisideda prie visos sistemos čiuožimo nuožulniąja plokštuma su pagreičiu

  28. Per dešimt metų nuo mano mokyklos baigimo niekas nepasikeitė – šabloniškos interpretacijos, kurios man nesisekė iki kol supratau, jog reikia daryti copy paste nuo kitų žymių entelektualų interpretacijų. Bėdos dingo ir buvo pakankamai dzin kaip ten yra iš tikrųjų. Nereikia ieškoti subinėje sliekų, nes jų vistiek nerasi.
    Ir dar. Norėtųsi, jog programų sudarytojai įtrauktų superinį, mano mėgstamiausią romaną “Molžemis”. Bent jau kažko vaikai išmoktų…

  29. Adv. Tomas

    Pats geriausias pasiteisinimas visokiems lodyriams, bezdariems ir tinginiams tokie straipsniai. Tai va , pasirodo suradome tiesioginius kaltininkus , dėl kurių veiksmų Lietuva nepasiekė Skandinavijos pragyvenimo lygio , kaip kad žadėjo vienas veikėjas Nepriklausomybės aušroje. Pasirdo, kad talentus nužudo filologai, baisūs kaip Auschwitz‘o lagerio prižiūrėtojai, stovintis su piktais šunimis ir stumiantis kūdikius į dujų kameras. Lietuvoje talentų daug, labai daug – kaip pienių nešienautose Vilnijos lenkų laukuose. Ti k vat piktos ir rauplėtos filologų rankos ima gležnus talentų pūkelius ir be gailesčio grūda į tautinės mokyklos krematoriumą , ir išlekia jie per kaminą dūmu pavidalu. Brechnia čia visa tai ir absoliuti x**inia. Tikro ir darbštaus talento nenužudys nei kokie nors Kukulo paistalai, nei sukriošusių lituanisčių nukvakusios pamokos ir beviltiškos privalomos literatūros sąrašai. Tikrų talentų nenužudys net mokslinis komunizmas ir TSKP istorija. Jei reikės tikras ir darbštus talentas laisvai nagrinės Markso raštus , Pol Poto kūrinius ir Roberto Mugabės veikalus ir tikrai neverkšlens, vajėzau, mano kūrybinį pradą sužlugdė Baltušio , S. Nėries ir kokio nors Petkevičiaus kūriniai, kuriuos vertė skaityti rudieji filologai.
    Štai daktaras Užkalnis mokykloje mokėsi ir buvo verčiamas mokytis dar netokios mrakabesijos , o talentas buvo ir yra , ir turime kuo pasidžiaugti ant Lietuvos.

  30. LVB

    ai nezinau. Va baigiau ka tik uzsieny literaturiskos pakraipos degree, tai, zinot, kad panasiai interpretuoja visi ir cia. Visur visi dabar nusivyle susvetimejimu, nuvertybejimu, vartojimu ir pan. Paziurekit kad ir ta ‘Didiji Getsbi’, kuriuo kliedi visi – istisas kniaukimas apie turtuoliu gyvenimo tustybe. Arba kad ir ta net lietuviu nuvalkiota ‘Rugiuose prie bedugnes’ (siaip tai the masterpiece of translation, tas pavadinimas) – apie pauuglystes pasimetimus ir laiko svaistymus… ‘Fountainhead’? Tuoj atkasim jum visa teisybe is to kapitalizmo textbooko. Zodziu – ir t.t., ir pan, nezinau, ko cia daug skustis del tos Lietuvos litera-rurines sistemos. Mokykloje nepatiko? Egzai uzkniso? O tai bent naujiena. Kur/kam/kada mokykloj patiko? Nu man patiko, ir net labai, siaip jau. Sugebejau gerai baigt ir mokykla ir dabar universiteta, ir, atrodo, nelikau kokia tai sistemos auka (nors cia, aisku, kaip kas paziures – atsikertu is anksto). Tad, comrades, nemanykit, kad ta zole kitoj pusej zalesne. Visur viskas yra apie ta pati. O Austejai tai linkiu lengvo tolesnio lipimo is teenage angst. Sounds promising, o dar kai ismoks zodi taupiau naudot!.. (‘Less is more’, sake mano cionykstis destytojas; published abiejose atlanto pusese ir keliom kalbom. Cia jei kam atrodytu itartina, kad gal mokiaus is ‘pernelyg sielos reikalais uzsiemusiu’ filologu.)

  31. Apollo

    Manau, kad nėr čia jokios Austėjos :) (nes, jei mokyklą baigė tik prieš dvejus metus, tai yr ana dar labai jaunutė, apie filologyną ir jo paniurusio veido docentus, taurų ar supuvusį sovietmetį galėjo girdėt nebent iš savo tėvų ar jaunų senelių, na, netikiu, kad jaunimui tai rūpi :) Nėr ko čia slėptis po austėjom, p. Andriau :)
    Beveik visus Jūsų įrašus skaitau su pasimėgavimu, bet šį vos-vos įveikiau, jo – trydalai :)
    Visiškai pritariu Smile, Adv. Tomas ir D.Gerbiamas komentarams!

  32. Elzhbieta

    Aga, Austėja pasistengė;) Jinai ryškiai priklauso tai pačiai besipiktinančiųjų kartai, tik jaunesnei kartai. Skaitant visus tuos lyrinius viražus (tipo daug pykčio juose autorė sudėjo) man kilo tik vienas klausimas – o ką autorė siūlo KONKRETAUS, kas turėtų keistis ir būti kitaip/GERIAU?
    Be to, autorei tikriausiai reiktų istoriją primint, kad didžioji dalis tų “programinių rašytojų” net nenutuokė, kad juos kas nors į kokią programą įtrauks, o kad jie jokio bakalaurinio net niekur nesigynė per balanos gadynę, tai čia 100 proc. O bet tačiau “ant” jų kūrybos formavosi ponai Užkalniai ir ta pati Austėja va tokį rašinėlį štai suraitė tik tų niekingųjų save gerbiančių ir tik save garbinančių filologėlių dėka.
    Nu bet pasipiktino Austėja, nemaža dalis su ja skaitydami palinkčiojo galvom, ir galvoja, kad bus gerai.
    Tik noriu priminti, kad vien pasipiktinimas ir išdėjimas į šuns dienas, nors ir yra pirmoji tūlo lietuvio savybė ever, neduoda jokio rezultato, REIKIA imtis kažką keisti (o vat šita savybė “pas lietuvius” nustumta kažkur į būdingųjų bruožų sąrašo galą, o kiti išvis neatėjo, kai tokį reikalą (sugebėjimą kažką keisti) dalino).
    Užtat ir esam tik besiskundžiančiųjų tauta, ir liksim tikriausiai tokie (kaip gan puikiai iliustruoja naujosios kartos atstovų ir atstovių rašinėliai)…
    P.S. Labiausiai mane “užvežė” ryškūs kaimiškosios kolektyvinės pasąmonės archetipai Austėjos (nors taip tikriausiai mąsto ir tūla Gabija, Greta, Rūta ar kitas koks moksleivis ar exmoksleivis) tvarinuke – vadinasi, žmogus gal ir buvo iš kaimo ištrauktas jo protėvių dėka, ale tas kaimas savotiška forma liko asmens suvokime…
    Sėkmės, Austėja, rašant. Tikiuosi, būsite skaitoma ir pelnytai traukiama į kokias nors programas.

  33. Rasa

    Aš rašiau apie Grainio liepą ir Paskenduolę.Dar pavalkiojau, nuvalkiotą iki neįmanomumo, temą ir gavau 9

  34. indet


    Va koki lietuvių kalbos mokytojai.

  35. Juu

    Na, neturėtų būti privalomo literatūros egzo. Gramatikos -taip. Bet kodėl mokiniai turi laikyti privalomai egzaminą to dalyko, kurio jam nereikės studijuojant toliau. Be to, visa literatūra tėra entertainment. Padarykim tuomet kino, teatro, muzikos ir tt. ir pan. privalomus egzus.

  36. hm

    Pritariu Tiksliuko pastabai. Man irgi teko įtempti visas pavargusias smegenis, kad nors ką suprasčiau – matyt, prieš 17 metų mūsų dar nemokė “komplikuoto teksto suvokimo” arba “visų teksto blizgučių nukabinimo ir išmetimo, kad galėtum suprasti, apie ką kalbama”. Kaip ten yra tuose egzaminuose šiais laikais, nežinau. Bet žinau viena: mūsų lituanistė, amžiną jai atilsį, irgi buvo iš tų keiksnojamų bėdavotojų, tačiau ji visam gyvenimui išmokė rašyti ir kalbėti taisyklingai, išmokė gerbti knygas ir jas skaityti, už tai esu nuoširdžiai jai dėkinga. Dabar, būdama ketvirtoje dešimtyje, tikrai neskaitau, kaip Biliūnas Brisių šaudė ar Žemaitė Vingių Joną ant pečiaus laikė. Bet nė trupučio nesigailiu tai kažkada skaičiusi. Kodėl? Todėl kad jie rašė tuomet ir apie tai, ką matė ir kaip suprato. O aš ir daugelis jūsų nerašome, nepublikuojame, tik plepame skambiomis frazėmis. Tas pats pasakytina ir apie taip baisiai iškeiksnotą Mokslų akademiją (kaip supratau, tai ir yra viešnamis prie upės). Galbūt išties ten viskas gan smarkiai supuvę, bet tuomet visi pulkime visomis jėgomis ir keiskime! Bet ne – mes, gudruoliai, esu tikra, įskaitant ir Austėją, ieškome kur šilčiau, patogiau, pelningiau, ir visą savo energiją nukreipiame kritikavimui. Ir ne šiaip kritikavimui, bet naujausiai jo madai – atviram purvo pylimui. Iš kur ši mada, iš kur tiek neapykantos, iki šiolei dar nesupratau. Bet gal ir nereikia, nes tikiu, kad dar likę protingų, intelektualių ir laisvai mąstančių žmonių, kuriems tolerancija ir pagarbos išlaikymas svarbiau už siekį paviršutiniškai sublizgėti.

  37. Giedre

    triedalas, ir nesuprantu kam Uzkalnis pasirasineja kaip Austeja

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: