Užkalnis moko: kaip rašyti, kad visi skaitytų?

Išmok rašyti taip, kaip aš, ir galėsi prie savo straipsnių tokias nuotraukas publikuoti.

1150 žodžių kursai tiems, kas nori rašyti taip, kaip Užkalnis.

Andrius Užkalnis moko: kas yra idealus komentaras?

Šie kursai bus labai trumpi, kad spėtumėt viską išmokti ir įsiminti. Antra vertus, sėkmės formulė yra paprasta, todėl daug ką aiškinti nereikia.

Mano vardas Andrius Užkalnis, aš esu lengviausiai atpažįstamas šalies skiltininkas (man nėra jokios prasmės slėptis po pseudonimais, nes vis tiek perkanda). Jūs, tikriausiai, norite rašyti taip, kaip aš. Jei nenorite – juo labiau turite perskaityti, kad žinotumėte, kaip rašyti jums nereikia.

Pradėkite nuo antraštės. Dažnas mano, kad antraštę gali sugalvoti paskui, kai jau jūsų tekstas bus parašytas. Nieko panašaus. Jei tiksliai sugalvojate antraštę, jau žinote, apie ką bus straipsnis. Jei antraštė nesiklijuoja, reiškia, dar nežinote apie ką turėsite parašyti.

Antraštė turi kabinti. Vadinkite tai, kaip norite: skandalų vaikymųsi, pigiu populiarumu, blizgučiu, bulvariniu masalu – nesvarbu. Arba jūs norite, kad jus skaitytų, arba ne. Jei jums nesvarbu, ar jus skaitys – jokia problema. Aš rašau ne jums. Aš rašau tiems, kas siekia populiarumo. Skaitytojas yra nekantrus, įnoringas ir labai nuspėjamas. Jam reikia, kad antraštėje būtų kabliukas. Kitaip jis jos nepastebės – prieš jo akis kelios dešimtys antraščių.

Kabliukai gali būti tokie: kokia nors žinoma pavardė (jei jūsų paties pavardė jau žinoma, tai klausimas išspręstas – bet tuomet vargu ar jums dar reikia skaityti šias pastabas), stiprus žodis („vėpla“, „nevykėliai“) arba kas nors apie valgį, vaikus, nelaimes, nusikaltimus, mirtį arba seksą. Kitokių kabliukų kaip ir nėra. Jei žurnalistas rašo straipsnį, jam padės paveikslėlis, bet jūs – komentatorius. Prie komentarų paveikslėlių nededa.

Jums reikės temos. Temos gali būti dviejų rūšių: tos, apie kurias rašo visi, nes nerašyti apie jas negalima (Lietuvoje tai yra D. Kedys, bankai, šildymas), arba tos, apie kurias niekas nerašo (sakykim, kodėl visi, kas neduoda arbatpinigių padavėjams, yra apgailėtini šykštuoliai), ir ta tema galite būti pirmas pasisakęs. Abu variantai vienodai teisėti. Sėkmingi komentatoriai kabina ir vieną, ir kitą pusę.

Turėsite suvokti savo požiūrį. Jei aiškaus požiūrio neturite ir nežinote, ką apie tai pasakyti (pavyzdžiui, aš neturiu ką pasakyti apie aukštojo mokslo reformą), tai tuo klausimu jums rašyti nereikia.

Požiūris turi būti aiškus ir poliarizuojantis. Visokios vaikiškos mintys apie tai, kad „ne viskas yra tik juoda ir balta“, „tebūnie išklausyta ir kita pusė“, „neperlenkim lazdos“ yra medžiaga seilėtiems vystyklų ir kūdikių maistukų portalams ir tvarios ir (arba) darnios sklaidos ir tolerancijos centro lankstinukams.

Komentaras turi būti juodas ir baltas. Skirstyti bloga ir gera. Komentaras yra ne tam, kad pakeistų skaitytojo nuomonę. Jis yra tam, kad vieni pasijustų, kad štai autorius pasakė lygiai tą patį, ką visą laiką galvojo skaitytojas, o kiti pagalvotų, kad tokiems, kaip autorius, reikia drausti rašyti. Atminkite: jei atsiliepiantys į jūsų komentarą grasina baudžiamuoju kodeksu, daro pastabas apie jūsų nuotrauką ar paskelbia, kad jo katė būtų parašiusi geriau, tai nors ir nėra kokybės įrodymas, bet patvirtina, kad tikslą pasiekėt. Jie daugiau nieko nebeturi ką pasakyti. Ir jie tikrai skaitys straipsnį iki galo.

Labai svarbi yra pirmoji pastraipa. Skaitytojas būtent po pirmosios pastraipos nusprendžia, ar skaityti, ar ne.

Ką tai reiškia? Reiškia, kad drąsiausioji komentaro mintis (arba bent aiškus jos pažadas) turi būti pirmojoje pastraipoje.

Jūs nesutinkate, nes jus mokykloje mokė kitaip. Jums rodydavo kaip pavyzdžius lėtai besivystančią intrigą, kur pamažu, iš lėto, skaitytojas, braudamasis per užuominų pinkles, lyg ant lėtos ugnies kaistantis puodas, po truputėlį pradės suprasti, kur link čia lenkiama.

Pamirškite tai. Tam niekas nebeturi laiko. XX amžiaus pradžios rašymui vieta muziejuje – prie verpimo ratelio ir briliantinės žalumos („zelionkos“) tepalo ant žaizdų. Apsiginklavęs skaitliukais, negalėsi konkuruoti su tais, kas turi kompiuterį. Vyniodamas pasakojimą tokiais tempais, kokiais įprato rašyti mokytojos, menančios vaikščiojimą į mokyklą basomis, skaitytojo neturėsi.

Galima dėl to sielotis, bet skaitytojas nė velnio neturi laiko. Visiškai. Jis nekantresnis, nei vyresnių klasių moksleivis, bandantis atsegti palaidinę draugei, ir tiek pat, kaip tas moksleivis susikoncentravęs į aplinkinį pasaulį. Tai yra, nė trupučio.

Tau, autoriau, tai gali nepatikti, bet jei nori turėti skaitytoją, turi jam pataikauti. Jis prie tavęs savo įpročių nederins.

Tai reiškia – griebk dėmesį iš karto, ir laikyk jį visą laiką. Pasakei „A“, sakyk „B“, paskui „C“, ir jokių ten „Aa“, „A ir dar truputį“.

Apie įtaigos priemones. Mokykloje tave mokė naudoti „vaizdingą kalbą“, ir kišo visokius netikusius pavyzdžius iš „klasikos“, užsimindami, kad ir tau reikia tokius naudoti. Nieko panašaus. Jei vaizdinga kalba jau panaudota, ji nebe vaizdinga. Kas pirmą kartą palygino moterį su gėle, buvo didis poetas. Kas tai padarė antrą kartą, buvo banalus nevykėlis.

Vykit lauk visus tuos banalius štampus. „Faktai kalba patys už save“, „abejingų neliko“, „atsitvėrė tylos siena“, „šurmuliavo mugė“, „kainų pasiutpolkė“, „pareigūnų keitimo kadrilis“ – nė vienas iš jų nepapuoš jūsų teksto, nepridės vertės, nepadarys jūsų geresniu autoriumi. Visa tai, kas lengva, yra netinkama. Žmonės neina į koncertus klausyti, kaip kas nors moka paskambinti „Šuniukų valsą“.

Todėl jums reikės visus palyginimus ir metaforas sugalvoti patiems. Geras palyginimas komentarui yra labai svarbus. Dėl vieno gero palyginimo jūsų komentarą bendrins socialiniuose tinkluose ir siųs draugams, ir todėl jūsų skaitomumas bus didelis. Skaitytojas galės nesutikti su niekuo, ką jūs parašėte (jums reikės tik išlaikyti jo dėmesį), bet vienas sakinys, tiksliai kalęs į klyną, privers jį grįžti pas jus vėl ir vėl, ir vėl.

Kaip jį sugalvoti, aš jums negaliu patarti. Ne todėl, kad būtų gaila. Man jie ateina patys. Manyčiau, gali padėti (bet nebūtinai padės) toks pratimas: žiūrėkite aplinkui – į daiktus, žmones, veiksmus – ir stenkitės sugalvoti, ką jie jums primena.

Galite niekam nesakyti savo pastebėjimų, jei jų drovitės. Tik nestabdykite: jei gatvėje pamatyta sena moteris panaši į šlapią alkaną katę, prisiminkite tai. Jei pyragėlis parduotuvės vitrinoje priminė žmogaus ausį, arba alkūnę, arba jūsų paties iškištą spuoguotą liežuvį, kai jį matote vonios veidrodyje, prisiminkite tai. Kol tai taps įpročiu. Važiuodami per šlapią grindinį automobiliu, pažvelkite į jį ir pastebėkite, kad jis – kaip žvynuota drakono nugara, o jūs ant tos nugaros, ir įsivaizduokite, kas būtų jei drakonas pradėtų keltis, purtytis, ir jūs su visu automobiliu skristumėte kaip paspirta skardinė.

Paimate į ranką saldainiuką, dražė, įsivaizduokite, kaip jis atrodytų, jei staiga užaugtų, pasidarytų didesnis už namus ir bažnyčias, ir ridentųsi, traiškydamas miestą, bet kadangi jis toks pusiau minkštas, įsivaizduokite, kaip jam ridenantis jo paviršiuje akimirkai liktų įspausti sutraiškytų namų ir automobilių atvaizdai.

Savęs cituoti negalima, todėl taip ir padarysiu. 2010 m. rašydamas apie susitikimus su skaitytojais, kai važinėjau po apsnigtą Lietuvą, pamačiau tokį dalyką, kuris paskui atsigulė į knygos „Kelionių istorijos“ pradžią. „Sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos.“ Kai ateina į galvą kažkas tokio, paskui tuo ilgai didžiuojiesi.

Sunkiausia yra tekstą baigti. Didelė pagunda vėl yra bandyti rašyti taip, kaip mokė rašyti rašinėlius. Kokią nors išvadą. „Ką gi, belieka klausti, ar…“. Ir panašiai. Kartais be to apsieiti negali. Bet geriau, jei pavyks pačiai pabaigai sutaupyti ryškiausią, emocingiausią, labiausiai prisiminimų stygas griebiantį vaizdinį.

Reikia, kad užbaigus skaityti tekstą, skaitytojas palaimingai atsidustų ir pasijustų, lyg su pasimėgavimu baigęs pravažiavimą kokiu nors pramogų parko atrakcionu. Kaip grįžęs namo, radęs gerą vietą automobiliui pasistatyti ir tiksliai ten įvairavęs, ir pasitikinčiai pasukęs raktą, išjungdamas variklį. Kaip suvalgęs skaniausio pasaulyje sumuštinio (kai norisi dar, bet šįkart nėra) paskutinį kąsnį, ir nusivalęs ranka trupinius nuo lūpų. Jausmas turi būti toks.

Tekstas parašytas specialiai naujam lrytas.lt portalui Bendraukime.

Advertisements

22 comments

  1. Ed

    Buvo įdomu sužinoti, kad Užkalnis neturi ką pasakyti aukštojo mokslo reformos klausimu. Taip pat įdomu kodėl.

  2. Mukas

    Pritariu autoriaus pamokai. “Dabar šūdas neina, dabar ne tie laikai”

  3. Panašiai, tik ne taip įdomiai, mane mokė rašyti mama :). Čia komplimentas gerb. Andriui.

  4. Saulius

    Reziume – kaip atrodai taip ir rašyk. Autoriui tai sekasi labai gerai. Ir tik nesakykit kad rašymas nuo išvaizdos nepriklauso. Reiks ir man bandyt, nes esu kiek panašus.

  5. O gal būtent ir skaito dėl tokių foto ? ;)

    Mukai, nesutinku – Galima varyt š*dą, tik reikia rasti paklausą tam….

  6. vaida

    Iš tikrųjų jums duotas didžiulis talentas. O jeigu dar jį tinkamai išnaudotumėt…

    • Iš kur jūsų kukliose smegenėlėse tas naivus įsitikinimas, kad jūs įgali spręsti apie mano talentą? Ir dar žinoti, kur aš ir kaip turėčiau jį tinkamai panaudoti? Taboro gyventojas prie oro uosto, žiūrėdamas į lėktuvus, irgi žino, kad konstruktoriai galėjo sukonstruoti ir geriau.

      Jūs sparčiu žingsniu skuodžiate į tą teritoriją, kur jau seniai nuskubėjo anarchistinis debilėlis Vilis Normanas*. Tas dvėsna vargšiukas išsikrapštė mintį, kad jis mane pamokys, kaip man reikia pritaikyti sugebėjimus, ir bandė mane mokyti rašyti – nekviečiamas ir neraginamas. Dabar net negirdėti švilpuko iš to garvežio, kuriuo išvežė ir jį, ir į jį panašias garmoškėm grojančias bezdžionėles.

      Tai nėra linksma teritorija, todėl jus pakviesčiau dar pabūti tarp protiškai įgalių žmonių.

      * Išbanintas visuose socialiniuose tinkluose ir el.pašto klientuose, bet vis dar ateinantis pacypti į lrytas.lt komentarus ir kitas jam prieinamas platformas.

  7. Wasn'tME

    Perskaitęs straipsnį pasijutau kaip 20 metų naudotas skuduras grindims plauti ir sulaukęs dienos, kai mane įmetė išskalbti ir viskas tik sukasi sukasi

  8. GUESSWHO

    Patiko tekstas. Tikrai informatyvus rašantiems viešai.

    Pats nerašau, todėl – “Thanks, but no thanks.” (S. Palin).

  9. vi

    Patinka nepatinka turinys ir mintys, bet Užkalnis gerai rašo. Visada pasidarau kavos prieš pradėdamas straipsnį.

  10. mlia

    Klausimas kiek ne į temą, bet man labai įdomu. Kaip autoriui sekėsi mokykloje per lietuvių pamokas?
    Turiu keletą draugų, kurie yra nekvaili ir sugeba įdomiai rašyti, tai jie mokykloje kentėjo, nes turėdavo savo nuomonę ir rašydavo ne pagal šabloną.

  11. Viskas puiku, nors tas tavo, Andriau, vaizdingų palyginimų grūdimas į tekstą kartais būna nenatūraliai perspaustas. Čia kaip su tomis razinomis bandelėje: jos suteikia skonį, bet jei tešlos mažiau nei razinų, tai kepinys kažkoks keistokas. Bet šiaip sutinku, netikėti palyginimai yra Užkalnio teksto stilius.

  12. Julius

    Su tuo “kadriliu” įdomiai, tą žodį sužinojau mokykloje, skaitydamas šmaikštų ir tikrai puikų Kazio Binkio eilėraštį apie Berlyną. Tik kad jis parašytas, atrodo, 1923 metais. Tais laikais dar buvo žinoma, kas tai apskritai per dalykas, šūlios vadovėlyje teko tai paaiškinti išnašoje, o kad ir praėjus 90 metų jis vartojamas kaip vaizdingas posakis, tai tikrai keista.

  13. Smile

    “Jei aiškaus požiūrio neturite ir nežinote, tai tuo klausimu jums rašyti nereikia” – pagrindinė mintis. Iš po Tamstos plunksnos 99 nuošimčiams rašančių į akis.

  14. Autorius visai teisus dėl klišių grūdimo į visus tekstus. Viena iš mane labiausiai erziančių klišių, pasitaikanti kone kas antrame naujienų portale: “Sėja mirtį”. A.Užklanis irgi neblogų pavyzdžių suminėjo, kaip rašyti nereikia. Savų vaizdingų palyginimų kūrimas yra svarbus dar ir dėl to, kad jų paieška skatina mąstyti. Žinoma, svarbu su tuo vaizdingumu nenuvažiuoti į lankas. :)

  15. marimar

    Dar vienas nervinantis dalykas nudienos portaluose- antraste su klaustuku, puse delfiniu straipsniu tokiu… (atleiskit uz teksta be lt raidziu)

  16. I like turtles

    Subj.

  17. Skirma

    Geri patarimai, ir, atrodo, nuoširdūs. Užkalnis nori išsiugdyti sau lygių, su kuriais galima būtų gerai pasimušti?

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: