Revoliucija baigėsi. Revoliucionieriai tebevaikšto tarp mūsų

Algirdas Patackas. Pastogės Lietuva: Pogrindžio, Sąjūdžio ir Laisvės kronika. – Vilnius: Aidai, 2011.

Iš vaikystės laikų, iš LTSR vadovėlių prisimenu tokį terminą: “profesionalus revoliucionierius”. Taip kalbėjo, regis, apie Feliksą Dzeržinskį.

Man jis atrodė absurdiškas tuomet, atrodo absurdiškas ir dabar: tas pats, kaip profesionalus pamišėlis arba profesionalus įsimylėjėlis.

Kaip gali revoliucija būti profesija? Kas samdo revoliucionierius? Niekas. Revoliucija – tai nepakeliamo sielos troškulio rezultatas, kai reikia keisti labai daug ir labai greitai. Revoliucija visuomet yra neišvengiama ir dalies žmonių stipriai siekiama, tačiau ji iš esmės priešiška normaliam gyvenimui ir įvykių raidai, todėl ji negali tęstis amžinai. Kaip nepakeliamai stiprus skausmas, kaip orgazmas, kaip mūšis kare, kaip labai stiprus apgirtimas – kaip ir revoliucija, visi šie dalykai privalo būti trumpi ir turėti pradžią ir pabaigą.

Algirdas Patackas ir jo mintys yra be pradžios ir be pabaigos. Ne, ne blogąja prasme: jam Lietuvos laisvė yra tęstinis procesas, nuolatinės grumtynės ir nuolatinis akmens ridenimas. Aš negaliu įsivaizduoti A.Patacko, kuris pasakytų: viskas, gana, aš padariau geriau, nei buvo, ir dabar man laikas pailsėti, nes geriau jau nebepadarysiu. Jis nustotų būti Patackų, kaip Sizifas nustotų būti Sizifu, jei išanalizuotų savo veiklą ir pasakytų – neberidensiu akmens į viršų, vis tiek jis visąlaik nusiridena žemyn. Sizifas nustotų būti Sizifu ir tuomet, jei jam pavyktų užridenti akmenį viršun ir palikti ten.

Skyrius apie Lietuvos vardo kilmę (167 psl.), cituojantis 1984 m. tekstą, būtent ir stebina deriniu iš metodiškos pastangos (paminint, be abejo, ir drąsą – tais metais visokie nacionalinės savimonės pareiškimai, juolab tuometinės sovietinės respublikos vardo siejimas su tauta ir valstybe, ne tik nebuvo madingi, o prilygo pavojingam, save griaunančiam elgesiui), ir visiško akligatvio: kokia šių kruopščių ir išsamių tyrimų prasmė? Totemiška fiksacija ties pavadinimais, tikėjimas, kad varde glūdi likimas, per pastaruosius du dešimtmečius buvo pati pragaištingiausia, laiką ir pastangas eikvojanti ir nuo kuriamojo veiksmo jėgas nuvagianti tendencija Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Vienas ryškiausių pavyzdžių: Kauno klinikos, tiek kartų keitusios vardą, kad jau net ten dirbantys medikai turi pasižiūrėti popierius, kad prisimintų, koks gi yra oficialus jos pavadinimas*.

Sklaidant A.Patacko tekstus, sudėtus į šią knygą, stebina ne naivumas (dėl kurio jis, beje, pats prisipažįsta, ir apie kurį dar pakalbėsime), atkreipia dėmesį neišvengiamas ryšys su praeitimi (tiek matyta, tiek knygose perskaityta) kad imi abejoti, ar tikrai tokie sunkūs svarsčiai prie kojų leido ir leidžia autoriui žiūrėti į priekį ir turėti viziją.

Tokią viziją, kurioje vaidmenis vaidintų gyvi žmonės, o ne Olimpo dievai, šmėklos, orakulai ir klajojantys iki Antrojo Atėjimo pasmerktieji.

Nes Algirdas Patackas žmogaus, kaip individo, nevertina. Jis jam neįdomus. Žmogus jam reikalingas tik misijai ir įdomus tik tiek, kiek užima savo kertę Didžiojoje Sistemoje, kaip taisyklių vykdytojas ir neišvengiamybės tarnas. Kaip japonų supratimas apie kolektyvizmą, kur kiekvieną žmogų apibrėžia ir validuoja tik jo priklausomybė luomui, klanui, bendrovei ar bendruomenei, taip ir A.Patacko Lietuva yra savitikslis projektas: ne šalis dėl žmonių, o žmonės dėl šalies.

Neilgai trunka pastebėti, kad autorius yra ne tik rusiškos minčių dėstymo tradicijos sekėjas (su bandymais visas detales bendrinti, bendrinti, bendrinti iki pasiekiama didžių dėsnių sublimacija), bet ir visa savo esybe labai bizantiškas, ir todėl tekstus labai gera čiupinėti kaip istorinius artefaktus.

Ne mažiau, nei mašinėle spausdintų per kalkę tekstų faksimilės, primenančios apie praėjusius laikus, pasenęs atrodo (arba bent jau kaip importas iš kito pasaulio) dėstymo būdas, su prikišamai grūdamais, reikia nereikia, lotyniškais žodžiais (keista, kaip Patackas čia primena ankstyvąją Nidą Vasiliauskaitę, savo publicistikoje besimėgavusią skaitytojų gluminimu tiek dvylikaaukščiais sakiniais, tiek pačios autorės tik šviežiai išmokta terminija) ir senovės Indijos mokymų, arba, tiksliau, kai kurių ten išskaitytų simbolių, ekstrapoliavimu į ateitį.

Dramatiški ir jautriai sovietinio inteligento sielą labai virpinantys cimbolų garsai – „Indoeuropa“, dharma, „nuo Himalajų priekalnių iki Baltijos pakraščių“, „istorinio laiko kvantas“ (nes skamba nepalyginamai gudriau, nei „laikotarpis“ ar „laiko atkarpa“) – yra ryški tarybinės prirūkytos virtuvės leksika, kai Vladimiro Vysockio paprastutė lyrika ir negudrios metaforos buvo po antros portveino taurės paskelbiamos „filosofija“, o iš Maskvos atvežti indiški smilkalai ir kopijavimo mašinomis atšviesti „indų filosofiniai veikalai“ pabrėžė susirinkusiųjų intelektinį išskirtinumą.

Rusiškuose arbatinukuose su kaimiškai nutepliotomis aguonomis buvo plikomos „budistų žaliosios arbatos“ ir kiekvienoje virtuvėje vėl ir vėl atrandamos paprastiems mirtingiesiems neprieinamos tiesos ir įžvalgos.

Todėl ir Lietuvos virsmas A.Patackui, regis, buvo įdomus tik tol, kol tai buvo didelė, sudėtingai dekoruota ir krauju laistoma, pelenais barstoma filmavimo aikštelė. Gyvų žmonių gyvenimas pabūklams nurimus autoriui yra, drįsiu spėti, nuobodus ir nevertas dėmesio.

Vytauto Didžiojo Universitetas, prie kurio atkūrimo A.Patackas prisidėjo (ir kur aš tikriausiai pats nebūčiau įstojęs mokytis, jei ne jis, ir jausčiausi blogai, jei to nepaminėčiau) įdomus kaip dar vienas kovos placdarmas, o ne mokslo įstaiga (61 psl, „Dėl būsimo Kauno universiteto koncepcijos“), kaip atsvara nekenčiamoms Vilniaus ir Vakarų vertybėms ir tautinių vertybių, „lietuviškojo etoso“ ideologinis forpostas. VDU, žinoma, niekada netapo baltiškuoju ir tautiniu lietuviškuoju Komu**, bet, drįstu spėti, būtent tokį A.Patackas jį įsivaizdavo.

Islamas ir kruvinos naujųjų laikų Čečėnijos istorijos apdainavimas užima svarbią vietą A.Patacko raštuose. Galima įtarti, kad jam, čečėnus gerai pažinusiam ir uosčiusiam parako ir kraujo Kaukaze daugiau, nei galima žmogui palinkėti, tas laukinis kraštas imponuoja būtent neatmiešta drama, kur tragedijos tirštų spalvų beveik netemdo nei buitis, nei kompromisai, nei jokiais įstatymais ir socialiniais kontraktais saistomo normalaus gyvenimo užuomazgos. Ten ginklai žvanga netildomi ir nėra žmonių, tik herojai, ten nėra vandens, tik kraujas.

Gana vaikišku žavėjimusi čečėnais – kuo žiauriau, tuo geriau, mirtis kaip valantis gaivalas ir kelias į šventumą – A.Patackas primena rusų šiuolaikinį rašytoją, buvusį karo korespondentą, o dabar ultra-patriotą Aleksandrą Prochanovą, kuris tirpsta nuo didvyriškų palestiniečių ir Hamas kovotojų aprašymų ir adoruoja Baltarusijos ciniko Alyaksandro Lukašenkos antivakarietišką teatrą – kuo toliau nuo Vakarų, kuo toliau nuo civilizacijos.

Kaip jau minėjau, kai kurie tekstai yra naivūs. Tokie naivūs, kad tas naivumas pereina į paaugliškas banalybes, kurias šiandien dažniausiai sutinkame socialiniuose tinkluose. Užvis labiausiai keista skaityti pritemptą ir intelektualiai nesąžiningą minčių siautėjimą apie tai, kaip Kaunas yra Sąjūdis, o Sąjūdis yra Kaunas, ir kone rasistinius kliedesius apie genetinę kauniečio viršenybę prieš vilnietį.

Aš ir pats esu kaunietis, maža to, iš tos pačios (Alantos) gatvės Žaliakalnyje, kaip ir Algirdas Patackas, maža to, jo namas ir mano gimtasis namas yra toje pačioje gatvės pusėje (ten, kur lyginiai numeriai), tačiau skelbiamą „Kauniečio konstituciją“ (321 psl.) skauda skaityti.

„Kaunas yra polis. Vilnius nėra polis.“ „Kaunietis nėra namisėda (…). Juos galima sutikti nuošaliausiuose pasaulio kampeliuose, bet ne kaip turistaujančius pampūzus, o ko nors ieškančius. Ko – jie patys nežino…“. „Kaunietis slaptai, pasąmonėje jaučia, kad kaunietis yra kalnietis, o Kaunas yra Kalnas, iškilęs virš Lietuvos lygumų, kuris, kukliai kalbant, pasaulinio ar kitokio tvano atveju visada priglobs Lietuvos laivelį…“

Suprantu, kad iš dainos žodžio neišmesi, bet kaip yra gėda šiandien skaityti Kipro Mašanausko dainos „Lietuva“ žodžius dėl jų begaliniai, neišsemiamai blogos kokybės ir banalumo, taip ir Algirdas Patackas būtų padaręs labai gerai (pirmiausia – sau pačiam), jei ateinančioms kartoms nebūtų išsaugotos kai kurios eilutės. Tokius raštus šiais laikais priglaudžia demotyvaciniai plakatai ir kitokie negudraus sąmojo rezervuarai, o rimtoje knygoje jie atrodo keistai.

Toks yra ir „Disidento dekalogas“ (323 psl.), prasidedantis kraują stingdančia banalybe, kurias taip mėgsta pretenzingos panelės, platinančios per socialinius tinklus savo gyvenimo motto, skambančius kaip veiksmo filmo herojaus svarūs žodžiai: „Nelysk, kur nereikia. Bet jeigu reikia – lįsk“. Patackas čia kaip Chuck Norris – ne blogąja prasme, tačiau tokios dramaturginės replikos suteikia tokį stiprų jaunatviško paprastumo prieskonį, kad pradedi žiūrėti, ar tik tas paprastumas kartais nebus mutavęs į pomėgį tiesiniam pasaulio modeliui. Pasaulio, kuriame turbūt yra ir daugiau krypčių, nei tik rojus ir pragaras.

Tas dekalogas, skubu pridėti, turi ir labai prasmingą eilutę: „Neįkyrėk. Disidentas be perstojo turi tikrinti save, ar netapo jis senu ir įkyriu, dažnai perdedančiu pasakotoju apie savo šlovingą praeitį.“

Ši eilutė praverstų daugeliui, tačiau, kaip ir daugelyje Patacko taisyklių, joje yra prigimtinis prieštaravimas. Tiems, kas gali tikrinti save, to daryti greičiausiai nereikia. Tie, kam labiausiai tokio tikrinimo reikėtų, jo atlikti savo pačių atžvilgiu nebesugeba.

Čia yra visas Patackas: taisyklė, atrodytų, teisinga ir tiksli, tik ji skirta ne žmogui, o tik įsivaizduojamam, sumodeliuotam Sistemos sraigteliui, tokiam, koks jis turėtų būti, atsisakęs visų savo troškimų tarnystės vardan.

Patacko stiprioji pusė atsiskleidžia ir skyriuje „Sausio 13-oji“ (234 psl.). Stiprioji, nes čia Patackas kalba apie žmones, kaip individus – ir kaip dažnas kūrėjas stipriausiai atsiskleidžia rečiausiai praktikuojamame žanre, taip ir čia autorius parodo, ką gali. Tai labai stipri eseistika.

Knygos pavadinime yra žodis “kronika”. Knygai vadintis kronika yra labai drąsu (ir ne tik todėl, kad Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, septyniolika metų nenuvytusi ir nenušienauta, XX amžiuje šiam žodžiui davė kone antgamtišką konotaciją), bet Algirdas Patackas turi į tai teisę: nors tekstai parašyti asmeniškai – gyvo stebėtojo, kalbančio gyvam klausytojui – tačiau jie yra ne apie Patacką, ne apie jo patirtis ir ne jo likimą.

Net asmeninė autoriaus auka, arba aukos, sąmoningai atsisakant gyvenimo patogumų ir asmeninio saugumo ir ramybės represijų metais, lieka šešėlyje: autorius apie tai kalbėti nemano esant reikalinga.

Tuo šis tomas naudingai ir maloniai skiriasi ir nuo Algirdo Brazausko, ir nuo Vytauto Landsbergio prisiminimų, kurie pasirodė per anksti, kad galėtų būti vertinami, kaip laikotarpio istoriografija (dėsninga, kad jos vietą paskutiniuoju laikotarpiu prieš atsiminimams pereinant į istorija užpildė Vytauto Petkevičiaus žodinių pūlių priešmirtiniai dvokiantys burbulai, Durnių laivas***; tai buvo paskutiniai neišmoktų refleksų traukuliai, o po jų sekė tyla, ir tuomet atėjo laikas žiūrėti į praeitį jau iš kitos aikštelės).

A.Patacko tekstų rinkinys pasirodė tuo sunkiai apibrėžtu momentu, kai Sąjūdis, jo germinacija ir krūmijimasis mums jau galėjo tapti istorija. Kaip po Didžiojo Sprogimo turėjo praeiti laiko, kol materija ataušo iki elementų kūrimosi, taip ir Lietuvos laisvės procesas turėjo ataušti, kad galėtume į tuos laikus pažvelgti ramiai, kaip į mūsų praeities sekos dalį.

Mes dar nepratę prie tokio žvilgsnio. A.Patackas čia mus paims už rankos ir nuves, kaip rūstus mokytojas: jis kalba taip, kaip yra pratęs, ir prie mūsų nesitaikys. Bet jo duslų balsą klausyti labai gera: kaip išeiti šaltą lapkričio rytą į lauką, kai dulkiantis lietus atgaivina veidą ir išsklaido miegus.

Tekstas taip pat publikuotas portale lrytas.lt

— — — — —

* Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninė Kauno klinikos

** Qom, šventasis šiitų musulmonų miestas Irane, kurio auklėtinių religinė ir politinė įtaka yra šiuolaikino teokratinio Irano režimo stuburkaulis.

***  Vytautas Petkevičius, „Durnių laivas“, Vilnius, „Politika“, 2003.

Advertisements

7 comments

  1. Saulius

    ……………………

  2. GUESSWHO

    Algirdas Patackas yra matyt prieštaringiausia Lietuvos asmenybė, kuriai aš nesu abejingas. Aš labai gerbiu jį kaip visuomenės veikėją, bet kaip tekstų autorius jis (su retom išimtim) buvo/yra/matyt ir liks nerealus bullshitmonger’is. Tiesiog galva sprogsta kartais jį skaitant. Šliogerio idiosinkratiškai niūrios vapalionės ilsisi Patacko “šedevrų” šešėlyje.

  3. Velo

    Geras straipsnis.
    Dzeržinskis (tikra pavardė Samsonas, tėvai LDK bajorai) buvo profas todėl kad nuo suėmimo Vilniaus gimnazijoje 17-os metų iki išlaisvinimo po 1917 perversmo berods 23 metus praleido kalėjimuose, katorgose, pabėgimuose ir t.t. Ochrankė jam buvo sulaužę žandikaulį, nuo kandalų gavo gangreną ir vos neteko kojos. Mirė irgi jaunas nuo širdies smūgio skaitydamas nuosprendį eiliniame procese. Ta prasme jis buvo tikras zekas ir kospiracijos profas iki kurio Patackui dar reikia plaukti.
    Dabar aišku kodėl Užkalnis toks pats kategoriškas kaip ir Patackas.
    Kaunui nebūdingas kompromisas kaip Vilniuj kur internacionalas ir daugiakonfesiškumas.
    Koks čia dar “Be pykčio”…

    • D. Gerbiamas

      Šiais laikais nesunku įsitikinti, kad gimnazijoj Dzeržinskis nebuvo suimtas 17 metų, bet 18 metų buvo išpirdolintas (savo noru) su pažymėjimu, kad iš 2 dalykų įvertintas nepatenkinamai, 8 – patenkinamai, ir tik iš tikybos – gerai. Be to, gimnazijoj mažiausiai vienoj klasėj sėdėjo antrus metus. Pirmą kartą pasodintas jau po gimnazijos, iš viso per kelis kartus atsėdėjo apie 10 metų, bet ne 23, o kanopas užvertė visiškai ne skaitydamas kažkokį nuosprendį eilinio proceso metu, bet po CK plenumo užejus nervų priepuoliui.

      Kokias paraleles galima įžiūrėt Dzeržinskio, Užkalnio ir Patacko natūrose, tai čia kiekvieno fantazijos reikalas.

  4. Velo

    Dėkui už patikslinimą.
    Aš žiūriu plačiau – paskutinėje gimnazijos klasėje sėdo į kalėjimą už konspiracinį ratelį gimnazijoje (beje vienas iš nedaugelio to ratelio dalyvių). “Two months before graduating, Dzerzhinsky was expelled from the gymnasium for “revolutionary activity”” o ne už nepažangumą (tėvas mokytojas). 1917 m. perversmas jį išvadavo iš Butyrių kalėjimo kai jam jau buvo 40 metų. Iš to ir gaunasi 22 metai “profesinės veiklos”. Tų laikų bausmių sistema buvo labiau sofistikuota ir be kalėjimo jis buvo tremtyse, kelis kart bėgo, slapstėsi ir t.t.
    Patacko ryšys su Potockiais nėra žinomas, bet nuspėjamas, todėl ir nuostata “kovai” g.b. panaši. http://www.laisve15.lt tekstas į tai manau aiškiai suponuoja. Žmogus susidūręs su sistemine neteisybe, persekiotas, sėdėjo. “Kovos” ilgis panašus. Prasidėjus dainuojančiai revoliucijai jam buvo 45. Tas pats horoskopo ženklas.
    Gerb. autoriaus sąsajos su šiais istoriniais veikėjais manyčiau galėtų būti pastarojo “bekompromisinė” kova su “sistema”. Laikas parodys ar tai nėra tiesiog sunkesnės adaptacijos pasekmė po ilgų savanoriškos tremties metų.
    Beje, kažkur skaičiau, kad tavorišč’iais vadindavo vienas kitą kariai LDK kariuomenėje.

  5. Marius512

    DAskaičiau tik iki pusės vis tikėdamasis, kad pasidarys įdomu… nu ne mano sritis matomai čia visai.
    Tad tik norėčiau pastebėti 1 gramatinę klaidą (4 pastraipoj “Jis nustotų būti Patackų/u”) ir daugiau nieko.
    Ačiū.

  6. Dzukas

    Bravo.Ypac paraleles su Prochanovu (be visa ko,didziausiu slabodaskos ir jo etniniu valymu Kosove apologetu).Tokie skirtingi siekiai,ir tokios panasios pasauleziuros.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: