Filmas: “360 laipsnių”, nykaus britų kino drumzlinas fejerverkas

360 laipsnių: meilės ir nuodėmių ratu / 360 – režisierius Fernando Meirelles, vaidina  Anthony Hopkins, Ben Foster, Rachel Weisz, Jude Law ir kiti. Lietuvoje rodo Forum Cinemas.

Man sekasi šį rudenį pataikyti į blogus filmus. Prieš tai žiūrėtas nusivažiavusio Woody Allen To Rome With Love buvo tiesiog banalus ir tingus, o 360 laipsnių tai jau pribloškė taip, kad neturėjau kur dėti akių. Pasižiūrėjau  Rotten Tomatoes kitų apžvalgų – galvoju, gal aš kažko nesuprantu, bet ne, pasirodo, beviltiška atrodo ne man vienam.

Nekaltinčiau režisieriaus (Fernando Meirelles – The Constant Gardener), nes jis neturėjo scenarijaus, su kuriuo galima būtų dirbti. Nes filme nėra istorijos – tik padriki gabalai iš labai prastai parašyto ir neįtikinamo kelių žmonių gyvenimo, meilių (gal ne tiek meilių, kiek pasikrušimų tiek už pinigus, tiek ir be jų) ir išdavysčių, keliose pasaulio vietose, ir viskas neva turi susipinti ir kažką reikšti, kiekviena istorija apsisukti ratu, bet jos niekur neapsisuka, tik apsiverčia ant kito nugulėto šono, kaip begemotas baloje.

Pirmosiomis minutėms filmas žavi gaivia vizualika – lyg žurnale, stambūs vaizdai, tirštas montažas, portretai, spalvos, beveik jokių bendrų planų, lyg tokia tinklaraščio stilistika – paskui supranti, kad čia ir viskas, ką filma gali pasiūlyti, nes iš tiesų nėra nei formos, nei turinio. Neįprastas filmavimas ir montažas pabosta jau po dešimties minučių (o dar po dešimties iš salės pradeda išeiti žiūrovai), ir viskas ritasi tik blogyn.

Daugiatautės, daugiakalbės aplinkos atspindėjimas neįtikinamas, juo labiau, kai rusų personažas, neva nemokantis angliškai (bandito vairuotoją ir asistentą vaidinantis Vladimiras Vdovičenkovas iš filmų apie bumerius), kur ne kur, kalbėdamas su slovakų prostitutės sese, prašneka sudėtinga, idiomatine kalba, net taisyklingai naudodamas past perfect laiką. Tai atrodo idiotiškai, kaip ir dešimtys vietų, nuo kurių norisi ką nors mėtyti į ekraną. Nieko nedirbanti studentė brazilė, gyvenanti Londone su laisvai samdomu brazilu fotografu, spėja jį pasekti, vykstantį į pasimatymą su meiluže, nufotografuoti jį, grįžti namo, sumontuoti video siužetą (jam vietoj raštelio, kad žinotų, kodėl ji išėjo), susirinkti visus daiktus, nusipirkti bilietą atgal į Rio ir išsikedenti į oro uostą. Ir išskristi tą patį vakarą iš šalies.

Tos pačios dienos bilietas iš Londono į Rio? Nuo pusantro tūkstančio svarų, būtent tai, ką po ranka turi bedarbė studentė. Tokią nesąmonę galėjo sugalvoti tik tas, kas niekada sau bilieto nėra pirkęs. Arba nepastebėjo, kokį poveikį bilieto kainai turi datos. Mes kalbame apie išskirtinai atsilupusius nuo gyvenimo menininkus.

Net nesinori burbuliuoti apie idiotišką jungimą per Denverį ir Majamį. Aš suprantu, kad jai reikia įstrigti Denveryje, nes ten likimas suveda su nuteistu prievartautoju, po kuriuo ji labai siekia atsigulti oro uosto viešbutyje (bet jis nepasirašo, nes sunkiai persiauklėjo, tik jai jis to nesako – ir pamoka mums visiems, jei pamatai ex-convictą, veskis jį į viešbučio kambarį, viskas bus gerai, mačiau filme), bet iš Londono į Majamį per Denverį?

Čia reikia pasistengti. Tokios detalės labai gerai parodo, kad filmo kūrėjams į viską nusispjauti.

Spjauna į viską ne tik filmo kūrėjai. Spjauna ir visi personažai – jie visi neturi jokios atsakomybės nei už savo gyvenimą, nei už savo veiksmus, jiems pasekmės apskritai neegzistuoja. Jie visi yra pakabinti nesvarume, gyvena ne tarp žmonių, o kažkur, kur juos visus saugo nuo tikro gyvenimo jų bohemiškas supratimas apie viską.

Mano žmona teisingai susumavo: filmas – tai lyg apsigėrusių, apsirūkiusių menininkų kliedesių srautas, toks debiliškas burbuliavimas apie nieką, dėl nieko. Kažkas gerai parašė: visi personažai gyvena moraliniame vakuume. Tikrai. Verta dėmesio yra nebent seno meistro Anthony Hopkins vaidyba, bet net ir jam vaidmuo nesukurtas: jo personažas po Ameriką ieško dingusios dukters, bet ir pats lyg ir tebeieško, lyg ir numojo ranka. Susitikime su kažkokiais likimo nuskriaustaisiais jis pasakoja apie save ir atveria širdį: jam palengvėjo, kai kažkoks kunigas pasakė trumpiausią pasaulyje maldą: fuck it. Tai Hopkinso personažui labai patiko. Skausmą kaip ranka nuėmė.

Šis lėkštas pasakojimas, yra, ko gero, giliausia filmo įžvalga ir vienintelis pusiau su bėda parašytas monologas.

Daugiau filme nieko gero. Dialogai yra baisūs, lyg iš mokyklinio rašinėlio arba teleparduotuvės siužeto apie sulčiaspaudes, ir visur lenda angliško kino arogancija, toks elitinis tuščiabarškių protinguolių, patenkintų savim ir nenorinčių ir neturinčių nei dirbti, nei stengtis, nei jausti, lėtas ir tingus puvimas, dolce far niente ir neslepiamas mėgavimasis aristokratišku savo pačių puvėsių kvapu.

Ne veltui viena iš studijų, kūrusių šį pretenzingą ir beprasmį šlamštą, yra BBC Films: čia jums ne naujienos ir ne dokumentika, ir ne istorinė drama, čia meninis filmas, o meninius filmus BBC kuria maždaug taip pat gerai, kaip Lietuva – Eurovizijos hitus.

Lietuvių žiūrovas, nemokantis angliškai, liks ypatingai nuskriaustas subtitravimo, nes tokios klaikumos kolekcijos aš dar nemačiau. Filmą vertė kažkas su senu žodynu, ir žmogus arba trolino (sąmoningai glumino), arba išties, garbės žodis, neturėtų daugiau niekada nieko versti.

Room service = kambarių tarnyba. Half an hour = pusantros valandos. Boarding (oro uoste, ant švieslentės) = nusileidimas. You take care now = jūs neprapulsit. Klausykit, čia gal specialiai kažkoks pasityčiojimas? Čia ką, jūs mažu žiūrite, kiek ir ko mes pakęsime? Būna taip, kad kur nors verslo susitikime sėdi ir užsirašinėji didžiausias durnystes į mobilų telefoną, kad nepamirštum (man taip būdavo). Čia vienas tų atvejų, tik čia kinas. Gerai, kad salė buvo jau beveik tuščia, tai mobiliojo telefono spingsėjimas netrukdė kitiems žiūrovams. O gal atvirkščiai, jie būtų laimingi, kad išblaškiau jų dėmesį nuo to kraują stingdančio beverčio mirgėjimo ekrane.

Ar gaila laiko? Ne, negaila. Aš džiaugiuosi, kad dar sykį įsitikinau, ko verta angliška kinematografija (ne atskiri aktoriai – jų yra puikų). Aš patenkintas, kad visi stereotipai apie dykaduonių ir gyvenimą deginančių nebrendylų ir juos glamorizuojančių menininkų polinkius su kaupu pasitvirtino.

Dieve mano, kokia nelengva kai kada recenzento misija.

Advertisements

10 comments

  1. GUESSWHO

    Įtikino.Nežiūrėsim.

    Man Meirelles visų pirma “Cidade de Deus” režisierius.

  2. GUESSWHO

    Kokia Jūsų nuomonė apie brolių Coen’ų kūrybą, Andriau?

    Vakar iš naujo žiūrėjai “True Grit” (legal DVD). Awesome movie!

  3. Aiva Saiva

    Žiūrovai išeidinėjo iš salės? O aš maniau, blogesnio šių metų filmo už “Cosmopolis” nėra. Ačiū už recenziją

  4. Andrius Martinaitis

    True Grid rekomenduoju ir aš. Ypač tokiu oru :).

  5. aure

    Mes cia truputi diskutavom, o kaip reiktu isversti “room service”?

      • Aiva Saiva

        Tik maistas? O jei, tarkim. laikraštis, tai jau ne “room service”?

      • Ne, laikraštis neįeina į Room Service sampratą. Nei laikraštis, nei chalatas, nei šlepetės, nei gėlės, nei rankšluosčiai.

        “Room service or “in-room dining” is a hotel service enabling guests to choose menu items for delivery to their hotel room for consumption there. Room Service is organized as a subdivision within the Food & Beverage Department of high-end hotel and resort properties.”

        Esama problemos, kai filmus verčia varguoliai, negyvenę normaliuose viešbučiuose užsienyje, ir turintys problemų suprasti, kas yra Room Service, Front Desk, Bellhop, Concierge, Housekeeping ir kitus standartinius terminus.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: