Praėjus metams Lietuvoje: gyvenimas pavyko. Duskit pavidolei.

Praėjusios dienos, kaip lapai, prikritę į šulinį ir pasislėpę po tyru šaltinio vandeniu (šaltinis ant šlaito po Subačiaus gatve ir Misijonierių bažnyčia).

Radau seną, 2011 m. vasarą rašytą straipsnį mažai žinomam Vilniaus angliškam laikraščiui VilNews (Vilnius – Vilnius News – VilNews, geddit?) – straipsnis pateiktas žemiau, angliškai. Baiginėdamas gyvenimą Didžiojoje Britanijoje, tąsyk surašiau, ko aš laukiau ir tikėjausi iš Lietuvos.

Metų sukaktis (liepos 21 dieną) praėjo mano nepastebėta per darbus ir užsiėmimus, bet dabar, lietingą rudenį, yra laikas sustoti ir pasižiūrėti, ar kas pasikeitė mano supratime ir vertinimuose.

Surašysiu punktais, nes taip lengviau skaityti, ir labiau panašu į žurnalą. Ir įvertinsiu žąsimis, iš penkių galimų, kaip portale Laukinės Žąsys.

1. Ar reikėjo mesti darbą BBC, vertimų verslą Britanijoje ir grįžus atsiduoti kūrybai ir žurnalistikai? Absoliučiai. Geriausias sprendimas mano gyvenime. Galėjau galbūt tai padaryti jau prieš kelerius metus, bet galbūt viskam savas laikas. Penkios žąsys iš penkių.

2. Pajamos ir pinigai. Penkios žąsys iš penkių. Žinojau, kad Lietuvoje pilna galimybių užsidirbti pinigų. Žinojau, kad mokesčiai mažesni ir biurokratija lengvesnė (jei lyginsime, žinoma, Britanijoje gaunamas vidutiniškai aukštas pajamas, sakykime, buvimą top 10% earnerių tarpe, su panašia ar geresne situacija Lietuvoje, o ne varguolių gyvenimą salotų fermoje Lietuvoje ir UK, nes dirbant Mėslitos dešrų kamšytoju, UK tikrai yra geriau). Viskas pasitvirtino. Mokesčių administravimo paprastumas nustebino: žinojau, kad VMI sutvarkyta gerai. Nežinojau, kaip gerai. Neįsivaizdavau, kaip gerai yra Lietuvoje su bankais (apie tai šiandien pasirodė mano straipsnis Pinigų Kartoje).

3. Naujos patirtys. Televizija man buvo naujas dalykas. Renginių vedimas ir paskaitų skaitymas – taip pat. Dar naujesnis dalykas buvo mano parduotuvė oro uoste ir jos sėkminga veikla. Atrodo, kad turi patikėti, kad bus gerai, ir būna gerai. Duskit pavidolei. 5/5.

4. Nostalgija nekamuoja? Nekamuoja. Esu nustebęs, kiek man nesvarbu ir į praeitį nuplaukė ir parduotas šeimos namas, kuriame taip ilgai gyventa ir sode gertas vynas ir kepti burgeriai, ir mano mylimas penktas BMW. Lyg šviesą išjungiau. Nesapnuoju. Tik kartais (kartais) pasiilgstu popierinio Sunday Times arba the Daily Telegraph, ir eggs Benedict iš Alto Lounge prie namų. 5/5.

5. Laukinės Žąsys buvo sugalvotos ir projektuotos didžiąja dalimi dar būnant Anglijoje. Projektas pavyko – ne tas žodis. Tai įtakingiausias šalies maisto portalas, ir čia paskelbtos nuomonės veikia žmonių pasirinkimus ir restoranų verslą akimirksniu. Kai kurie ekscesai (pvz., kaip Meat Lovers Pub pirma pakabinta, paskui nukabinta lenta “Čia sėdėjo Užkalnis”, po to, kai įstaiga nustojo džiuginti) yra greičiau išimtis, negu taisyklė. Kad šie straipsniai bus perspausdinami lrytas.lt ir Stiliuje, man garbė ir pripažinimas. Idiotai ir pavidolei įsivaizduoja, kad mane ir šeimą maitina už apžvalgas. Jei jie nuo to daugiau pavydės, tegul įsivaizduoja: result! Kuo daugiau pavydi, kuo labiau putojasi, tuo greičiau užvers kanopas. Spirgėkit, žviekit, duskit. Šešios žąsys iš penkių gaalimų.

6. Protokolai.com – tapo vienu skaitomiausių lietuviškų žinių ir nuomonių tinklalapių ir nuolatos poko.lt reitingų viršuje, valdo ir pagal Alexa: priešingai prognozėms, kad grįžęs iš Anglijos Užkalnis taps mažiau išskirtiniu ir nebeturės, kuo sudominti. 5/5

7. Lietuvos Rytas ir lrytas.lt – “nebeturės ką rašyti, išsisems ir jį išmes lauk“. Kol kas ne. Labai džiaugiuosi kiekviena bendradarbiavimo su didžiausiu šalies dienraščiu diena, ir pirmadienio skiltis tebėra man svarbus savaitės įvykis. 5/5

8. Filmų ir knygų recenzavimas – man dalykas nevisiškai naujas, bet be galo malonus. Disciplinuoja ir mankština ir smegenis, ir liežuvį. Ačiū leidyklai Aidai ir Forum Cinemas, kad kartais pasiūlo knygų arba pakviečia į filmo peržiūrą: tai skatina skirti papildomai laiko šiems sveikiems ir sveikintiniems užsiėmimams. 5/5

9. Gyvenimas Vilniaus Senamiestyje. Septynios žąsys iš penkių galimų: man kiekviena diena yra šventė, kiekvienas pasivaikščiojimas yra malonumas. Dažnai noriu eiti pasivaikščioti šiaip sau, kad tik gaučiau vėl pakelti galvą į bažnyčias ir į mūrus. Aš myliu savo Bernardinų gatvę, aš myliu Literatų gatvę, man patinka Pilies gatvė, man patinka parduotuvės ir barai, man patinka atsiveriantys kiekviename žingsnyje vaizdai ir debesys virš bokštų, aš myliu Katedros aikštę prie namų, aš laukiu nesulaukiu, kada vėl atidarys Sereikiškių parką, man gera lipti į Gedimino kalną. Mano mėgstamiausia gatvės, be tos, kurioje gyvenu, turbūt yra Stiklių, Domininkonų, Šv.Ignoto, Šv. Jono, Skapo, Savičiaus, Augustijonų, Užupio, Išganytojo, Malūnų.

10. Supratimas ir branda. Per tuos metus labai daug ką supratau: suvokiau, kad labai daug ką darau teisingai, ir kad kuo mažiau turiu abejoti ir klausyti lojančių nevispročių, psichopatų, sociopatų ir pavidolių, o užvis labiausiai – savanoriškai siūlančių pamokyti, kaip man geriau gyventi, dirbti ir rašyti. Kiti – tie nusipelno gero patrankymo plaktuku per galvą – drįsta aiškinti, ką man reikia veikti, o kam aš esu nekvalifikuotas (t.y., bando nustatyti veikas, kurioms aš esu netinkamas, eilinio klinikinio imbicilo požiūriu). Jie man nenori ir negali pasiūlyti absoliučiai nieko vertingo, ir kiekviena sekundė, sugaišta jiems, yra sugaišta ir negrįžtamai prarasta sekundė. Jie visi yra išėję necenzūrine kryptimi, ir spėjo nužingsniuoti taip toli, kad jų garmoškių ir balalaikų nebesigirdi.

Žinia, kad nusipelnančius pasiuntimo žmones reikia siųsti kuo greičiau, yra viena didelė išmokta pamoka. To mokė jau anksčiau Rokiškis Rabinovičius, tik ne iškart paklausiau ir įsidėmėjau, ką jis sakė. Tai labai svarbu, nes prarasto laiko nebesugrąžinsi. Pamokų išmokimas: 5/5

Taigi, kokią turim išvadą? Gyvenimas Lietuvoje pasiteisino ir pavyko, pilna apimtim, arba viršijo lūkesčius. Štai jums ir prašom. Toliau – senas straipsnis, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

I will become a resident of Vilnius – again, after 17 years abroad

In three weeks‘ time, I will become a resident of Vilnius – again, after almost 17 years.

I was asked to write this for VilNews – where not many people know me. My name is Andrius Užkalnis, I am 40 and later this month I am coming back to Lithuania after a long time in England.

I moved to UK as a very young man, back in 1995, to work for the BBC, where I spent over 16 years – initially as a linguist and then as a manager, working in various parts of the world.

A few years ago I started writing – first for various magazines, both glossy and intellectual, then for national newspapers, then I published a few books and they were not entirely unsuccessful. Actually, all three went to be multiple-print-run bestsellers, one of them got translated into Latvian and published there too, so I suppose this counts as being an author of international acclaim, sort of.

I did bits of work for the Lithuanian national radio, commenting on various things British and international, and about a couple of years ago, a decision started to crystallize that it would be a good idea to go back.

Why? Because I can, because I can afford to, and because I felt I could do more in Lithuania, achieve more, be recognized and also enjoy a better living standard for my family and myself. In Vilnius, we can afford to live centrally – very centrally. In a house built in 17th century, in the very heart of Senamiestis, the Old Town, so that the closest patch of greenery would be Šventaragio slėnis, right behind the Cathedral, where they buried dukes and kings. The gothic marvel of St Ann’s will be my closest church. My girl’s school will be three minutes away, overseeing the ancient church spires and monasteries in a picture-perfect postcard view out of their classroom windows.

This would be an equivalent of living across the road from St James’ Park in London. I could never afford to have it in England. It would not be a realistic prospect. In Reading, Berkshire, where I live, there are people boarding a train to Paddington every morning, with Savile Row suits, going to their £200,000 jobs in London. They are easily in the top 2% of the population, income-wise, and they still have to commute to work.

My wife, Lina, is Lithuanian too, she is a linguist specializing in legal documentation and has her own practice and can work from wherever she wishes. More importantly, she also wants to live in the Old Town. She was born in Vilnius (I wasn’t – I am a Kaunas boy and moved to Vilnius when I was six), and the pavement stones and the old spires and terracotta roofs and the courtyards mean as much to her as they do to me.

When I write for the Lithuanian papers, people comment a great deal online, and because my writing is often provocative and edgy, a lot of people feel they have to have to try and insult me, which is not very easy because I am not a very sensitive person and when they spit fire, it amuses me.

One thing they sometimes say, trying to be sarcastic: “Why won’t you write for any English papers then? They won’t publish this crap, eh? But in Lithuania, anything goes, right?”

There is a degree of truth in that. Even if I were to get my articles published in UK, I would be one of the many, many columnists, and would have to compete with the Titans. My books would have to compete with thousands of books that hit the shelves here, and many of them are very good books. The chances of hitting the “A” list would be very slim.

So I figured I can play my game where chances of winning are higher. I do not think there is a shame in that.

Other people say: “So, the BBC must have kicked you out. You are just a loser, then. You now come back, having achieved nothing.”

The BBC did not kick me out. I left on my own accord, with no regrets, but with no hard feelings, either. I had sixteen incredible years doing very exciting work for arguably the biggest and the most respected international broadcaster in the world. I travelled the world and hired and trained people on three continents.

I flew a helicopter to work once. In Russia, I drank vodka on business to appease an apprehensive and make him trust me, even though the next morning I had to fly to Osaka and then to Chicago and all the drinking felt like I was not getting paid enough to do this. I commuted in Japan from one airport to another by train, straight after a 12 hour flight, for an onward flight to Russia’s Far East, arriving half-dead, knowing I had meetings in less than nine hours next morning, and then the hotel bar staff in Khabarovsk made me and my colleague sing karaoke in English for them. I flew a Boeing 747-400, converted to a commuter short-haul plane and painted in Pokemon colours, from Tokyo Haneda to Sapporo Chitose, as part of my job. I commissioned desks and shelves for my office from a workshop in Ghana where the main line of business was coffins, and when a man died, the supply of furniture would be delayed. I took a tour of duty to a small radio station near the Volta River and people accosted my car selling tiny fried fish – to them, a white man was a wealthy customer – and that was my business lunch. Not a lot of people can say this about their jobs. I often felt I had the best job in the world.

I have met very talented individuals and I largely did not have to compromise my beliefs and principles: the less attractive part of the BBC was not closely related to the job that I was doing. I am talking here about the institutional left-wing bias of the programme-making frontline staff, the health and safety paranoia, the political correctness, the risk aversion, the clinical Euro-enthusiasm and rabid pro-federalism, the relativist multicultural claptrap and the treatment of the global warming hysteria like it was science and not religion. I did not have to be complicit in any of this, and for this I am grateful.

There is also another aspect to my desire to come back. In England, I felt I would always, always be a foreigner (and, being a Lithuanian, with a clear mark of Gastarbeiter at that). England is one of the most open societies that I know, and no-one ever gave me hard time because of my origins, but I was always an outsider. Not that I was very concerned about my status. I knew who I was and what my family was, I knew my girls went to a private school, the house that we lived in and the car we drove and the holidays we took were nothing to be ashamed of, but I just did not feel I was one of the people who ran things in this country. Not at the forefront of everything. Not a household name.

In Lithuania, it is different, and I am not ashamed to say that I am looking forward to this too. People in Lithuania know my name and even sometimes say hello in the street. People come to meet me when I go on book-signing tours. Producers invite me to their talk shows on TV and journalism students email me and ask for my opinions. My daughters know that their Dad’s books are in every bookstore. I would be lying if I said it was not gratifying. Or that I would forgo this and choose anonymity.

I am leaving England with a sense of gratitude. I learnt a lot here and I would be a very different man without this experience. If I were 23 now, I would again sign a contract and go to a strange country to work. I would do it again.

But now I feel it is time to try something else in life. Because I know that I am incredibly privileged for having an opportunity, at the age of 40, to try something else in life. Other people at this age would try a new spouse or at least a new car. Or a hair colour. My family and I can try the whole new life. If that is not an opportunity, I don’t know what is.

And because of this, I am going to become a resident of Vilnius in three weeks’ time.

Advertisements

18 comments

  1. XXX

    Labai labai labai fainas angliskas straipsnis. As jo nebuvau skaicius, bet dabar visai kitaip pazinau Uzkalni. Bravo!:) Ir, Andriau, jei ir butumet likes Lietuvoje, butumet pasieke ne ka maziau, nei turite dabar. Tiesiog teisingiems zmonems visur sekasi.

  2. Mindaugas

    Super. Smagu kai viskas pavyksta. Pagarba už drąsą.

  3. Liucija Č.

    Aš išvažiavau gyventi į Airiją būdama 13os. Baigiau mokyklą ir universitetą, šiuo metu stažuojuosi ir bandau įgauti patirties tikrai man įdomioje specialybėje.
    Pati jau antri metai galvoju apie grįžimą į Lietuvą. Dabar jau žinau, kad tikrai grįšiu, nors neįsivaizduojat kokių tik komentarų iš draugų/giminių neišgirdau – nuo “tu visiška psichopatė, ką žadi už minimumą dirbti?” iki “kam tu čia reikalinga?”
    Čia priklauso nuo pačio žmogaus, tie kurie užsikrėtę lietuvišku pesimizmu ir jiems viskas blogai – jiems ir bus blogai nors ir minimumą pakels iki 5000 litų bei tūlikus paauksuotus namuose sustatys.
    Aš parvažiuosiu ir pavidolei galės dusti :) Aš nekalta, kad jie gyventi nemoka.

  4. mustangas

    Sveikinu nubrėžus primąją liniją ir susumavus po ja riebius juodus skaičius. Dar norėčiau priminti Tamstos matomai nenukentėjusią atostogų kiekybę ir kokybę. Bet čia kiekvieno prioritetai skirtingi.;)

  5. Kriukas

    Gryžtančiųjų šūkis: duskit, pavidolei!

    Andriau, padovanok jį visiems gryžtantiems dirbti už bent keliskart didesnį, nei minimalus atlyginimas.

  6. Saulius

    Jei dar būtų pridūręs, kad pasitaisė regėjimas ir išaugo vyriškos galios – būč nuėjęs ir iš pavydo pasikoręs. Blin, visą dieną sugadino, svoločius.

  7. Lina

    Labai patiko abu straipsniai. Daznokai nesutinku su autoriaus nuomonemis, bet gerbiu uz stiliu, savo pozicija ir tikrai stebinanti produktyvuma! Gimes su plunksna, kaip sakoma. Ir su galva!

  8. Indre

    Pries metus buvot tarsi sviezio oro gurksnis Lietuvos ziniasklaidoj. Labai dziaugiuosi, kad tai tesiasi ir skaityti Jus iki siol smagu (net ir kai bunat gerokai pobjauris trolis). Protokolai kompiuterio ir telefono favorituose isitvirtino nejudinamai, Laukines zasys tapo dazno savaitgalio leidimo gidu, suvenyru grazumas darosi reikalingas ne tik turistams – pirmyn taip ir toliau!

  9. ed

    labai patiko angliskas straipsnis.
    O man 90-uju pradzioje jau buvo pervelu vaziuoti kur nors nuotykiu ieskoti, nors labai norejau. Nors cia Lietuvoje irgi ne taip jau blogai buvo. Bet vistiek dustu is pavydo, as rimtai…

  10. Noriu tik pasidziaugti kartu su Andriumi, prie 5 metus gryzau is UK ir sekasi vis geriau ir geriau.

  11. GUESSWHO

    Savičiaus ir Išganytojo (bei Bokšto) gatvės – nesiliaujantis mašinų srautas. Me no likey.

    Stiklių, Šv. Jono, Skapo, Bernardinų etc. – legit.

    Plius dar erdvioji Maironio gatvė su savo nuostabiaja šventa Ona.

    Geras protokolas.

  12. neRimas

    Prisidedu prie visų (ypač Sauliaus), sveikinu ir džiaugiuosi už sėkmingą sugrįžimą.

  13. R.

    Man lietuviškas patiko labiau, nes stilius toks savitas, kalba gyva ir įtaigi. O angliškas man skambėjo it verstas. Kalba taisyklinga, bet jaučiasi, kad ne gimtakalbis rašė. Bet šiaip tai labai džiaugiuosi. Įkvepia ir mane taip gyventi kad paskui sau pliusus rašyčiau.

  14. LVB

    tai kad, blemba, amerikoniskas spellinimas. pff.

  15. As nelabai supratau, kodel reiketu dusti ar tuo labiau pavydeti? Tuo labiau, kad “nepasisekimo” galimybe Lietuvoje, tiesa pasakius, buvo tokia mazute, kad net neverta turbut apie tai kalbeti…

    Lygiai taip pat, pardavus nama Reading’e, butu pasiseke tarkim “Ko Samui” (google it) saloje,… Lygiai taip pat ten, kaip ir Lietuvoje ar 100+1 vietu, pasijaustum top 5% ar top 1% earner’iu.

    Bet juk straipsnis ne apie tai… Straipsnis apie sekme. Sekme kiekvienas zmogus matuoja skirtingai, tiesiog taip susikloste, kad Autoriui sekme, kaip ir labai didelei daliai Lietuviu, asocijuojasi su BMW, senamiesciu, privacia mokykla, rolex laikrodziais ir kitais materialiais dalykais. O Lietuviai, pripazinkim, pavydi visu situ blizguciu. Na ir kuo daugiau ju “uzdusta nuo sito” pavydo – tuo daugiau zasu prisiraso autorius savo sekmes skiltyje.

    Algos… Pinigai…and what not…. Kazkada mane irgi labai stebino £100/val ikainiai… Kiek Andriau pats imdavai uz vertimus?

    Tarp kitko, BBC moka / mokejo £2.000.000 per metus Jeremy Clarkson (top gear, anyone?) – cia jum ne kazkokio radio DJ vargani 200k.

    Na dziaugiuosi, kad viskas pavyko pagal plana, tiesiog butu taip pat malonu isgirsti, koks tas “blogiausias planuotas” scenarijus, kuris gallbut galejo atsitikti Lietuvoje?

    Ar tik nebus kazkas panasaus i – nuobodus gyvenimas Vilniaus scenamiestyje, valgymas tose paciose kavinese, kuri kartais, kas menesi ar du, praskaidrina kokia nors kelione i marbella ar tris slenius. Gerai kad dar protokolus paskaito zmones – vis prablasko ta monotonija.

    • Gintarai, jeigu nedusti ir nepavydi, reiškia, tiesiog nesi pavidolis, ir tiek. Nieko pavydėtino mano gyvenime tikrai nėra, nei UK, nei Lietuvoje.

      Pavidolius Lietuvoje erzinti yra baisiai, neregėtai paprasta. Paėdus restorane ir parašius, kad už pietus sumokėjai 300 ar 500 litų keturiems žmonėms (o kai dar apie tai antradienį parašo Stilius, išvis mirtis), žalios putos lūposna pasirodo smarkiai. Man tai patinka. Aš linkiu jiems blogo, aš linkiu jiems greičiau nudusti.

      Bet ne visi yra pavidolei. Yra daug normalių žmonių.

      Mano nebuvo planuotas blogas scenarijus, todėl negaliu patenkinti smalsumo. Tačiau kadangi labai daug (gal keli šimtai) žmonių man sakė, kad Lietuvoje (1) neįmanoma užsidirbti, nebent gyventi iš santaupų, (2) neįmanoma vykdyti verslo ir (3) TU PAMATYSI LABAI GREITAI PAŽĖSIM KĄ SAKYSI PO METŲ, tai aš jiems sakau, ką sakiau ir tada, kad jie gali eiti su savo išvedžiojimais ta kryptimi – nepasikeitusia per metus.

      Jiems Lietuvoje blogai, nes jie lūzeriai, loxai, nevykėliai, tinginiai ir žėrtvos. Jiems labai bado akis, kai kažkas į tą Lietuvą grįžta, nes tai pabrėžia jų pačių gaidiškumą ir paneigia jų žodžius “Lietuvoje neįmanoma”, ir man patinka būti tuo daiktu, kuris jiems bado akis. Aš džiaugiuosi, kai tie sutraukos jaučiasi dar blogiau. Aš tikiuosi, jie eis ir nusižudys, supratę, kokie nevykėliai yra ir kad jie vaikščiodami tik gadina orą. O mano vardą jiems tegul iškala ant antkapio, “Jiems Užkalnis buvo paskutinis lašas.”

      • mustangas

        Scenarijų paskutinėje posto pastraipoje galima katalizuoti parašius, kaip atostogų Kalifornijoje metu su šeima apsilankėte “French Laundry” ir palikote pusantros štukės žalių už ten pat straipsnyję pridėtus mažiulyčių porcijukių vaizdeliu ir pora bonkikių vietines gamybas vyna.

  16. jūra

    o aš pridedu jiems plastikinę gėlę:))) ačiū!

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: