Popierinio Newsweek galas: dar vienas puslapis užsiverčia

2013 metais nebeliks popierinio žurnalo Newsweek. 2012 m. gruodžio 31 d. numeris bus paskutinis (reiškia, liko apie dešimt numerių, galima džiaugtis – visuose brangesniuose beigi elitiniuose prekybos centruose 9,99 Lt., (provincijoje – nesivarginti ir neieškoti, ten niekas neperka, todėl jo ir neparduoda).

Jau anksčiau susijungęs į vieną įmonę su gana kairuolišku portalu The Daily Beast, žurnalas kraujavo nuostoliais, kol pagaliau nusprendė, kad prieš vėją nepapūsi. TIME liks be stambiausio popierinio konkurento, o mėgstantieji popierinę spaudą žiūrės ir bandys nuspręsti, kiek dar tęsis kol kas nemerdėjančio popierinio The Economist gyvenimas*.

Dabar žiniasklaidos specialistai visame pasaulyje svarsto ir spėlioja: ar tai yra popierinio Newsweek‘o pabaiga, ar tam tikros žiniasklaidos eros pabaiga. Tikriausiai ir viena, ir kita. Tik tų žiniasklaidos erų yra labai daug, ir jos lanksčiai pereina iš vienos į kitą. Žurnalistai, žinoma, nebūtų žurnalistai, jei kiekvieno įvykio nebandytų apibendrinti kaip epinio**.

Daugelis sakys: koks skirtumas, viskas juk yra ir bus internete. Skirtumas tik toks, kad santykis su spausdintu tekstu yra kitoks. Popierinis žurnalas turi ilgesnį gyvenimą, jis guli namie ar biure, yra pavartomas, numetamas, kartais užkrenta ir pasilieka kažkur ir būna randamas netikėtai po kelių ar keliolikos metų. Spaudos leidinys turi savo gyvenimą.

Man Newsweek yra visa mano pomokyklinė jaunystė – pirmiausia Lietuvoje, atsineštas iš VDU bibliotekos (dažniausiai tai buvo seni numeriai, bet koks skirtumas), kaip ir kreizi buvęs ir neilgai traukęs Omni, kurį dabar sąlyginai pakeitė Wired, paskui Anglijoje, o įsimintiniausiai – Ganoje (apie tai jau esu rašęs, bet jūs pakentėkite). Kai ten įrenginėjau naują BBC biurą ir mokiau vietos darbuotojus monitoringo žurnalisto darbo, Ganos televizijos ir radijo korporacija (GBC) skyrė mums du šiukšlinus kambarius didžiuliuose ir menkai naudojamuose savo pastatuose. Viename jų buvo kalnai popierių (be kita ko, ir neišpakuotos iš Tarybų Sąjungos ambasados atsiųstos TSKP suvažiavimų medžiagos anglų kalba), o taip pat dešimtmečio senumo ir senesni – irgi daugiausia neišpakuoti Newsweek ir TIME.

Tuos senus žurnalus parsivežiau į viešbutį, nubraukiau dulkes, ir skaitydavau savaitgaliais ir vakarais. Internetas ten buvo labai prastas (baisus dial-up, jungdavosi iš penkiasdešimto karto), per televiziją rodydavo, be CNN, World Wrestling Federation ir ispanų muilo operas, todėl aš grimzdau į tuos senus žurnalus, gardžiuodamasis jais kaip saldainiais – ir prisiminimais apie tuos praeities įvykius, kurie ten buvo aprašyti kaip dabartis.

Todėl dabar sutikau pranešimą apie popierinio Newsweek pabaigą su liūdesiu: kai kažkas susiję su jaunyste, galiu jam atleisti net ir gana kairuolišką požiūrį (Amerikoje sakoma “liberal”, kas yra priešinga europietiškam liberalumui; pastarasis supaprastinta tvarka reiškia, kad varguoliui nebijoma pasakyti, kad jis vargšas dėl savo tinginystės ir kvailumo; JAV liberalai žino, kad dėl varguolio vargų kalti bankai, Wall Street’as ir Ronaldas Reagan’as, jie klausosi Bill Maher ir valgo organinius jogurtus, o taip pat yra tikri, kad Obama yra geriausias dalykas, kuris atsitiko Amerikoje nuo Woodrow Wilson’o laikų).

Nors su tuo požiūriu man mažai kas gali įtikti: net ir tobuliausios anglų kalbos žinių leidinys The Economist, kuris Europoje laikomas mėsėdžių kapitalistų cinišku ruporu, toks gali būti nebent palyginti su socialistinėmis mazgotėmis kaip The New Statesman arba didelio, bet sutrikusio intelekto tribūnomis kaip Harper’s Magazine už Atlanto.

Bet Newsweek pasiilgsiu ne dėl politinės linijos ir ne dėl vertybių, o dėl to keisto jausmo, atsiverčiant kas savaitę ploną, ryškų ir gero gyvenimo nuotraukomis išmargintą stebuklą, kalbantį (apsišvietusioms) masėms labai gera anglų kalba.

* The Economist, mano vertinimu, gyvens dar ilgokai, nes dar bent jau dešimtmetį (tikriausiai ilgiau) prie politikos, verslo, finansų vairo bus karta, kuri pratusi, kad jai būtų viskas atspausdinta popieriuje. Tie žmonės patys emailų neskaito (tuo rūpinasi padėjėjai ir padėjėjos). Kol jie bus žaidime, tol bus jų biuruose prenumeruojamas popierinis Ekonomistas. 1,5 mln. egzempliorių per savaitę (apie pusę jų – išplatinamų JAV, apie ketvirtį – Britanijoje) vis dar yra labai sveikas stuburas.

** Pažiūrėkite kad ir į šio straipsnio autoriaus antraštę.

 

Advertisements

14 comments

  1. Pamenu laikus, kai tėvai vakarais grįždami iš darbo atsinešdavo Lietuvos Rytą ar kokį kitą dienraštį. Tada dar vaikas būdamas praversdavau visas nuotraukas ir galvodavau – kada ateis laikas kai man bus įdomūs visi tie rimti straipsniai. Deja, tas laikas taip ir neatėjo. Žinoma, dabar mane tokie straipsniai domina, tačiau jau nebeatmenu kada paskutinį kartą juos skaičiau laikraštyje ar žurnale. Liūdniausia tai, kad suprantu jog ir mano vaikai greičiausiai nė neturės progos čiupinėti laikraščius, nes aš jų nepirksiu, o iki kol jie užaugs – spaudos nebeliks. Tačiau reikia susitaikyti su spaudos virtualizacija. Vis dėlto tame yra daugiau pliusų nei minusų :)

  2. Povilas

    Vargšas tu, neapsišvietęs žmogau.

  3. Protingas Chamas

    Et yz dėl spausdinto žodžio ir “The Economist” – vokiečiai atliko labai įdomų tyrimą, rodantį, jog kai tik žmogėnas iš jauno, pasaulį keisti užsimojusio ir be super HiTech gadžetų savęs neįsivaizduojančio pacuko pavirsta solidžiu executive, jis iš karto griebiasi spausdinto žodžio.

  4. kaulas

    Senais laikais mokyklos biblioteka gavo labdaros iš Norvegijos ir ten buvo kone 10 metų Metal Hammer rinkiniai. Buvau laimingiausias skaitytojas.

  5. Ignas

    Spauda visiškai tikrai neišnyks, bent jau dar tikrai negreitai.
    Kaip ir minėjo dr. Užkalnis, santykis su spauda — visiškai kitoks.
    Aš ir pats mieliau perku popierinį žurnalą, nei jo el. variantą (nors jis ir 2 kartus pigesnis).

    Tas popieriaus čežėjimas, kvapas, spalvos, mmm…
    O ir akim sveikiau. :)

  6. aaa

    Evaldai – nusišneki.
    O aš tai dar lietrytį ir žurnalus kaip iq, valstybė ir t.t. gaunu į pašto dėžutę. Neapsakomas jausmas rast joje ne reklaminį bukletą.
    Ir išvis, sėdėt su kava ryte, laikraščiu. Kompas sucks šiuo klausimu.

  7. baekjo

    Aš, senas The Economist skaitytojas ir prenumeratorius, džiaugiuosi kad TE toks likimas dar negresia. Nors jų puslapis labai geras ir patogus, bet man nėra didesnio malonumo grįžus penktadienį po darbo pasiimti Ekonomistą, atsidaryti butelį Rioja, ir porą valandų pasimėgauti aukščiausios klasės publicistika.

  8. mateo

    Economist – aukščiausios klasės publicistika? Sorry, politkorektiškas distiliatas, nieko nesprendžiantiems žmonėms apie pasaulį.

  9. Realybė ta, kad popieriniai leidiniai išnyks neilgai trukus. Aš pats mėgstu paskaityti Economistą (nors nelaikau jo labai rimtu leidiniu. Tokia pusiau geltona spauda protigesniems, nei vidutiniai, žmonėms, kurie nori linksmai praleisti laiką prie spaudos leidinio :)) ir kitus laikraščius, bet realiai popierinę versiją skaitau nebent lėktuve, kur nėra interneto. Kitais atvejais tai darau arba kompo ekrane arba mobiliako ekrane su ar be apps’o.

    Vienas dalykas, kuris paspartins popierinių laikraščių išnykimą, tai tabletai. Aš pats kol kas tableto neturiu, bet jau jaučiu, kad reikia ir netrukus nusipirksiu. Manau tai galioja gana dideliam kiekiui žmonių, įskaitant tuos, kurie buvo skeptiški visokių gadgetų atvžvilgiu. Net mano mama, kuri išvis nieko nesigaudo visuose tuose kompuose ir gadgetuose, pagaliau išmoko naudotis internetu, smartphonu ir netrukus mokinsis naudoti tabletą. Ypač kai jau galima nusipirkti gerą devaisą už sub 200 Eurų. Taip kad aš neduočiau ir 10 metų visiems Economistams ir panašiems. Gal kokius 5. Na nebent dėl prestižo ar panašių priežasčių laikys print edition.

  10. Beje, dar vienas svarbus niuansas, dėl kurio labiau vertinu internetines laikraščių versijas – komentarai. Kai kruie leidiniai jų neleidžia arba gana griežtai moderuoja (kartais ir už “netinkamą” ideologinę kryptį), bet, pavyzdžiui, Economist.com komentarų politika yra palyginus labai liberali ir jie beveik nieko necenzūruoja ir netrina, dėl ko ten kartais užverta visai įdomios diskusijos, kurias verta paskaityti. Dažnai būna ir komentarų, kurie kur kas įdomesni ir išsamesni už pačių straipsnių turinį (pavyzdžiui, kad ir ne viename straipsnyje apie statomus Kinijos greituosius geležinkelius, ant kurių keliskart nelabai sėkmingai Economistas bandė “rautis” be tam reikalingos ekspertizės ir reikalingų techninių žinių). Tiesiog interaktyvumas ir galimybė pačiam pareikšti nuomonę yra gana svarbūs dalykai, kurių negali turėti popieriai. Dėl to popierius nelabai gali prilygti Internatams. Jau nekalbant apie galimybes ieškoti archyvą ar netgi paspausti ctrl+f.

  11. mustangas

    Seniai ta kryptim reikėjo sukti. Mano nuomone tas užtruks kol išeis į pensiją popierinių žurnalistų karta. Viename Niujorko leidinyje, kuriam teko dirbti, jau 98-aisiais buvo didelė skaitmeninio turinio dalis, kuri išpradžių buvo spausdinama beveik 100 proc ir komponuojama į ketvirtinį CD(į kurį įeidavo ir neišspausdinti straipsniai, nes laikraštis 16 puslapių ir ne guminis). Vėliau spausdinamoji dalis sumenko iki 20 proc, o CD pasidarė mėnesinis. Gerokai išsiplėtė interneto puslapis. Skyrius, kuris dirbo su spausdinta dalim per 14 metų nepasipildė nei vienu darbuotoju. Nei vieno ir neatleido, nors įvedė privalomas trijų savaičių nemokamas atostogas o senesni natūraliai išėjo į pensiją. Tuo tarpu skaitmeniniai skyriai gyvena pilnakraujį gyvenimą: nauji jauni veidai, į kitus mažiau skaitmenizuotus leidinius išeinantys buvę pažįstami…

    Kuo viskas baigsis? Ogi industrija užgniaužus kvapą žiūrės kaip tam Newsweek’ui seksis ir po to pasuks paskui iškart kai pamatys kad sekasi gerai arba jei jiems gerai nebus pasuks paskui po kelių metų, kai atsiras kitas leidinys, kuris parodys kaip reikėjo daryti tą perėjimą. Aš pats nebeperku specialybės popierinių knygų, o popierinį laikraštį laikau rankose kai skrendu lėktuvu. Visa kita pas mane ateina per 4″ ekraną traukinyje arba namie per 9″ iPadą.

  12. Navilee

    Buvo atliktas tyrimas, kad popierinio leidinio skaitytojai ji skaito ilgiau nei analogisko el. leidinio. Internetas rodo gyvenimo sparta, atitinkamai – trumpejai skaitymui ir analizei skiriamas laikas, visi reikalauja ziniu cia, dabar ir per 1 min. Elektroninis zodis, mano nuomone, naikina publicistika ir issamia analize.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: