Neverkit pas žiniasklaidos kapą, sako Užkalnis “Verslo klasėje”

Įžanga Protokolų perpublikavimui.

Tai kada nors turėjo atsitikti. Po praėjusio ir tvirtai pamiršto šaltuko ir nekolaboravimo tarp Aurelijaus Katkevičiaus ir šio autoriaus (manęs), po mano rašymo kitiems žurnalams, aš lapkričio mėnesį debiutuoju Verslo Klasėje, išvaizdžiame ir prestižo kupiname popieriaus leidinyje, kuris buckina trendą ir nepasiduoda tarp kalbų apie tai, kad popieriaus žiniasklaidai jau tvirtai ateina amba. Čia rašo daug autorių, su kuriais kartu būti yra garbė.

Simboliška, kad aš debiutuoju lapkričio mėnesio numeryje, nes mano gimimo diena yra lapkritį, ir tai yra mano mėgstamiausias mėnuo.

Dar labiau simboliška, kad debiutinis straipsnis yra apie žurnalistiką ir žiniasklaidą: tą sritį, kurią geriausiai išmanau, kurią praktikavau ir kurios mokiau kitus žmones keturiuose žemynuose, ir kuri man gyvenime yra atnešusi daugiausiai laimės iš visų mano veiklų. Straipsnis apie tai, kad žiniasklaida nemiršta ir neišsigimsta, ji tik keičiasi ir adaptuojasi, kad galėtų išgyventi, nes žmonėms visada reikės žinių ir nuomonių. Straipsnis, kad niekas nesupainiotų, su išnašomis, nes kaipgi be jų.

Žurnalas kainuoja 15 Lt., Verslo Žinių prenumeratoriai jį gauna nemokamai. Aš pirkau sąvąjį Statoile, nes ten skaniausiai kvepia brangus 98-as benzinas ir gardūs dešrainiai.

Neverkit pas žiniasklaidos kapą. Ji tik užleido vietą kitokiam informavimui.

Žinote, ką dažniausiai kalba apie Lietuvos žiniasklaidą? Sako, kad jos apskritai nėra (nes to, kas yra, žiniasklaida, girdi, nepavadinsi), arba – ji ritasi bedugnėn. Dėl bedugnės tai nežinia kaip, nes kas pora metų vis išgirsti, kad blogiau jau nebegali būti; girdi, dugnas pasiektas. Bet paskui ir vėl, žiūrėk, skelbiama apie tolesnį smukimą.

Lengva suprasti, iš kur tokios šnekos. Spaudoje ir TV originalių žinių vis mažiau. Korespondento darbas nusiritęs iki proginio reporterio (eina į renginius ir spaudos konferencijas, parašo, kas ten būna išgirsta). Prognozės dažniausiai yra tušti svaičiojimai, kuriuos gelbėja tik tai, kad juos visi lengvai užmiršta ir retai grįžta pasijuokti iš to, ką žiniasklaida prognozavo ir kaip viskas išėjo iš tikrųjų (o galėtų grįžti: tai labai smagus sportas, kaip pririštų žvėrių šaudymas iš bokštelio, be galimybės pralaimėti).

Priežastys irgi lengvai matomos. Prisiminkime, kas buvo prieš du dešimtmečius pagrindinė laisvo žodžio dedamoji? Televizija su studijom, radijas su siųstuvais, ir laikraštis su spaustuve (o jei dar kelerius metus anksčiau, tai dar būtinai ir su popieriumi – popierius limitinis, kaip dabar Irane*).

Svarbiausia buvo technika ir medžiagos. Pastatai, laidai, aparatūra. Turinio kūrėjai buvo antras rūpestis: atsiras, ne šventieji puodus lipdo. Juo labiau, kad pažįstamą skaitytojui ar žiūrovui veidą lengviau pagaminti tuomet, kai konkurencija nedidelė, leidinių ir kanalų nedaug.

Dabar viskas pasikeitė radikaliai: užvis brangiausias yra turinys.

Popierinius leidinius skaito vis mažiau, televiziją irgi žiūri mažiau, o laiką, praleistą prie televizorių, dalinasi vis daugiau kanalų (kai pasirodys šis straipsnis, antžeminė analoginė televizija bus iš Lietuvos dingusi, ir susitraukiantį žiūrėjimo pyragą raikys ir trupins čia dar aršiau).

Leidėjams labai sunkiai atėjo suvokimas, kad turinio pirkimas yra ir bus didžiausia išlaida. Dar prieš metus ar pora buvo paskutinių nesusipratusių mohikanų, bandančių žaisti jiems nesuprantamą žaidimą ir liūdnai išsiduodančių: „Čia padarėm tokį žinių portaliuką, dabar tik reikia, kad kas nors parašytų.“

Teko girdėti ir sumanytojų kliedesius apie jų portalus, kuriuos galima bus užpildyti automatiškai vagiama informacija (na, jie sakydavo „sindikuojama“, „konsoliduojama“, „replikuojama“) iš individualių tinklaraščių ir užsienio žiniasklaidos, verčiamos (nesijuokite) Google Translate pagalba.

Tai vis buvo žavūs, bet visiškai neveikiantys ir netvarūs planai, pasikeitus žaidimo taisyklėms, imti didžiausią išteklių „iš oro“. Ir paprastumu, ir trumpalaikiškumu šie kaubojiški metodai priminė ankstyvosios perestroikos laikų garso įrašų verslą: Vakaruose pirktos plokštelės būdavo perstumiamos ant kasečių, vokai perfotografuojami, o kasetės su įrašais parduodamos kioskuose. Lengva, ir pinigai praktiškai iš niekur.

Vakaruose į šią padėtį buvo reaguota šiek tiek kitaip. Nemokamo (t.y., kitų sukurto ir iš jų internete nugvelbto) turinio grėbojimo, kasimo ar susirinkimo („raking“, „mining“, „harvesting“) projektai labai greitai įsistatė mirtinus gumbus ir užsilenkė, susidūrę su patyrusiais autorinių teisių gynybos krumpliais, kurie labai greitai paaiškino, kam miške priklauso kankorėžiai (tam, kam priklauso eglės ir pušys).

Kurį laiką buvo tikėta, kad buvo rasta panacėja: „naudotojo sukurtas turinys“. Žurnalas TIME, kasmet dedantis ant viršelio metų asmenybę, 2006 m. įdėjo veidrodį ir pasakė „Tu“. Metų asmenybė esi tu, skaitytojau, nes tu kuri turinį ir kuo toliau, tuo labiau jį kursi, o tradicinis žurnalistas, su misija matyti, suprasti ir paaiškinti, netrukus išmirs.

Prognozė buvo, kaip visuomet, verta, kad į ją atsisuktų vėliau. Išmirs? Kaip išmirė parduotuvės iš plytų ir stiklo, atsiradus 1888 metais Amerikoje pašto užsakymo prekybos katalogui Sears? Išmirs, kaip išmirė teatras, atsiradus kinui? Ar kaip pakratė kojas kinas, atsiradus televizijai? Išmirs, kaip receptų knygos, puodai, keptuvės ir buitinės orkaitės, nes kas gali gaminti maistą namie, kai viską galima greičiau ir skaniau pirkti parduotuvėje? Tai vis buvo realios, „paskaičiuotos, analizuotos ir argumentuotos“ prognozės**.

Redakcijose (pasakoju iš atminties, nes buvau toje virtuvėje) buvo skubiai perbraižomi kitų metų planai, o vizijas kuriantys šio verslo kapitonai kūrė vizijas, kurios buvo viena už kitą drąsesnės ir radikalesnės. Jie pasakojo apie tai, kaip žiniasklaida bus integruotas ir gražiai supakuotas vartotojų sukurtas marmalas – nuotraukos, fotografuotos mobiliaisiais, irgi jais filmuoti vaizdo klipai, negrabiai ir be kablelių (taip pat ir be didžiųjų raidžių) surašyti liudytojų atsiliepimai, sujungti su Twitter žinučių srautu, o prie to bus skaitytojų komentarai ir pastabos apie kitų skaitytojų pastebėjimus, ir visa ta feerija mums (beveik) nieko nekainuos.

Panašiai kažkada galvojo TV prodiuseriai, radę, rodos, neišsemtus tikrovės televizijos klodus. Kam tos žvaigždės, kam profesionalai, kam scenarijai ir režisūra: suleidžiam į namą, butą ar kokią kitą patalpą šešis ar aštuonis įvairių socialinių negalių kamuojamus jaunuolius, prismaigstom kamerų, ir tegu jie ten sėdi, valgo, miega, barasi ir kenkia vieni kitiems, o žiūrovai lapnos visa tai, nes mes čia truputėlį pamontuosim, ir bus turinys. Neišsemiami klodai labai greitai išsisėmė: kad ir kaip vaikui patinka nosį krapštyti ir išsitrauktus dalykus apžiūrinėti, vis dėlto tai nėra pramoga visam gyvenimui (o jei kam nors ir yra, tai jų labai nedaug).

Ir žiniasklaidoje viskas pasirodė žymiai paprasčiau, nei planuota. Žmonės (dauguma jų) nori skaityti profesionaliai, smagiai ir suprantamai surašytus reportažus, paaiškinimus ir nuomones, o ne panašių į save gatvės praeivių pastabas ir jų mobiliųjų telefonų nuotraukas.

Kaip išėjo, kad protingi žmonės taip lengvai patikėjo iliuzija apie pyragų kepimą iš oro? Todėl, kad labai patrauklūs pažadai susuka protą net ir patiems geriausiems, kaip žino telefoniniai sukčiai ir elektroninius laiškus iš Nigerijos siuntinėjantys geradariai, žadantys jums trečdalį milijoninio buvusio ministro palikimo.

Paprastuolių žiūrovų šūksnis „Kas čia per muzika, kas čia per dainavimas – aš galėčiau geriau“ buvo pritaikytas žiniasklaidai. Tai yra sindromas, kuris kartais persimeta nuo neišmanėlių prie tų, kurie turėtų suprasti, kaip aguonėles sėja ir kaip jos dygsta***.

Tai, kad kiekvienas gali pasišaipyti iš to, kaip spauda ar televizija pasakoja apie įvykius šalyje ir pasaulyje arba juos komentuoja, dar nereiškia, kad kiekvienas besišaipantis prašalaitis gali tai ir padaryti ir susilaukti pakankamai skaitytojų, kad jį kviestų dar sykį parašyti ar papasakoti. Tai turėtų žinoti visi žiniasklaidos vadai, bet net ir jiems užtemsta protas, ir jie įsivaizduoja, kad galbūt galima apsieiti be specialistų ir be jiems mokamų pinigų.

Tačiau visa tai – jau praeitis. Šiandien jau visi (ir Vakaruose, ir Lietuvoje – taisyklės tos pačios) suprato, kad turinį teks pirkti, ir kainuoja jis brangiai.

Autorinis ir specialiai sukurtas turinys yra skalsiausia puotos dalis, ir auditorija jį labiausiai mėgsta, bet jis labai brangus. Ten yra tiesioginis ryšys tarp išleistų pinigų ir kokybės – dar ir dėl to, kad ilgiau autoriaus praleistas laikas prie medžiagos atsiperka geresniu turiniu; ilgesnį kūrimo procesą gali pakeisti didesnė autoriaus patirtis, tačiau didelės patirties autorių nėra daug, ir jų patirtis tiesiogiai atsispindi kūrinio kainoje, taip kad čia vis tiek nieko neišloši.

Visi didieji sutaupymai (taip, ir jie buvo kokybės sąskaita) jau padaryti: pirmiausia, jie buvo padaryti užsienio naujienų sąskaita tiek spaudoje, tiek ir elektroninėje žiniasklaidoje. Užsienio korespondentas, arba korespondentų biuras – brangiausias įmanomas legalus informacijos rinkimo būdas, juo labiau, kad tradiciškai šiam darbui buvo pasirenkami vyresni ir didžiausią autoritetą turintys specialistai, tai yra, pati grietinėlė.

Būtent todėl šią sritį pirmąją užgriuvo drastiški pasikeitimai: korespondentus pakeitė neetatiniai kitoje šalyje gyvenantys žmonės, uždirbantys atsitiktinėmis medžiagomis, ir stengiantys jų prikepti kuo daugiau per labai trumpą laiką. Paskui ir juos pakeitė vietiniai, o galiausiai buvo pasirinktas variantas – vietinės arba tarptautinės agentūros. Už tokius pinigus, kuriuos kažkada laikraščiui kainavo korespondentas Honkonge, šiandien tas pats laikraštis prisiperka informacijos apie visą Aziją (geriausiu atveju), arba apie visą pasaulį, kartu su paveiksliukais.

Tai buvo natūralus pasirinkimas, pritaikytas ne vien užsienio žinioms. Dalį srauto ir spaudoje, ir televizijoje, galima užpildyti tiražuojama informacija (išskirtinumo nesuteikiančia, nes ją perka ir kiti – kaip ir masinės drabužių gamybos aprėdas, jis todėl ir pigus, kad jį parduoda daug kam) – tekstais ir vaizdo medžiaga iš agentūrų. Tai gali būti kokybiškas užpildas, profesionaliai sukaltas, bet tą patį turinį nusiperka visi, ir šiuo ginklu dar niekas karo nelaimėjo, nors išsibraukus jį iš srauto, pralaimėti galima.

Galiausiai, yra tai, ką žmonės vadina piaru, nuo santrumpos PR, public relations (viešieji ryšiai).

Tai yra tekstų ir vaizdo gamybos sfera, kuri Lietuvoje susiurbė didžiąją dalį (jei ne beveik visus) gabių jaunų žurnalistų ir mokančių pusiau su bėda rašyti, arba jaunimo, praleidusius pakankamai laiko su kokybiškesne žiniasklaida (vyresnieji dažniau turi tokį statusą, honorarus ir atlyginimus, kad juos persitempti ne taip jau paprasta).

Palyginimui: jei laikraštyje jaunas korespondentas gali tikėtis 1500 Lt per mėnesį po mokesčių (jei pasiseka), ir dar galbūt pigaus putojančio vyno ir sumuštinių pristatymo renginiuose, tai perėjęs į viešųjų ryšių agentūrą, nebus nustebęs, radęs triskart didesnį atlygį. Žinoma, ten ir dirbti daugiau reikia, ir viskas labai brutaliai pelnu matuojama, o ir persitempiami ne bet kas, o patys gabiausi.

Ta industrija tiražuoja medžiagas, kurios yra visais požymiais panašios į žurnalisto darbą, tik dažniausiai yra apmokėtos aprašomųjų žmonių arba minimų prekių pardavėjų. Kadangi net ir nelabai turinčiam ką spausdinti portalui bet ko neįliūlinsi (bent jau jis nenorės imti ko nors, kas bus dar pilkiau ir nuobodžiau už eilinę agentūrinę medžiagą), reikia sukurti ne reklaminį tekstelį, o įtikinamą ir subalansuotai atrodančią medžiagą, su pavyzdžiais, skaičiais, palyginimais ir ne buku gyrimu ir konkurentų sudirbinėjimu, bet subtilia „žinute“, brūkštelinčia dar vieną ruoželį prekės ar žmogaus pažįstamumo raižinyje.

Kadangi šis turinys, kaip jau aptarėme, dažniausiai būna kuriamas geresnių specialistų, nei „tikrosios“ žurnalistikos žmonės, paradoksaliu būdu jis yra arčiau tikrosios žurnalistikos misijos (stebėti, suprasti ir paaiškinti), nei neva nesuinteresuotų autorių parengtos medžiagos. Taip yra todėl, kad „sąžiningą žurnalistą“, tai yra, neimantį kyšių ir netarnaujantį viešiesiems ryšiams arba draugų interesams, jo skurdas ir apriboto laiko gniaužtai riboja žymiai stipriau, nei kažką, kas pasakoja istoriją pro kiek materialiai suinteresuotus akinius.

Kuo jūs labiau pasitikėtume: vairuotoju, kuris veža, na, šiek tiek tendencingai vingiuodamas (truputį daugiau prisuka skaitliuke), mąsliai siūlydamas pakeliui sustoti parduotuvėje ir ten apsižiūrėti, bet tvarkingu automobiliu su daug kuro, ar „visiškai nepriklausomu“ nelaimėliu, kurio automobilio priekinis stiklas suaižėjęs, stabdžiai cypia, niekad nežinai, ar užteks degalų iki galutinės kelionės vietos, o dar jis labai mėgsta pasakoti apie savo nelaimes, nes tai nors ir keliautojui įkyru, bet etikos prasme nepriekaištinga?

Todėl ta žiniasklaidos terpė, kurioje mes esame, nors ir yra netobula, bet ji netobula ne blogiau, nei anksčiau buvęs variantas. Mes nesame blogiau informuoti, nei anksčiau – mes, kaip ir senesniame modelyje, kartais informuojami teisingai, o kartais – klaidingai arba sąmoningai klaidinant, bet balansas liko nepakitęs.

Kaip ir anksčiau, kvailiai ar tamsuoliai retai turi naudos net ir iš labai objektyvios ar pagrįstos informacijos (XIX a. valstietis, sužinojęs visiškai tiksliai praneštą informaciją apie praskrisiančią kometą, puolė užkalinėti kiaurymės ant stogo – tiek jam ir buvo tos naudos), o protingi visada sugebėjo atsirinkti iš įvairių netobulybių naudingiausius arba mažiausiai žalingus variantus.

* Sukčiavimas laikraštiniu popieriumi Irane yra viena mažai žinomų ir elegantiškų pinigų primilžio būdų. Kadangi popieriaus rinkos kaina daugumai provincijos leidinių yra neprieinama, valstybė vietos laikraščiams kiekvienoje iš trisdešimties Irano provincijų tiekia laikraščių popierių smarkiai subsidijuota kaina. Laikraščiai išleidžiami tiražais, dešimtkart mažesniais už deklaruotąjį, popierius parduodamas rinkos kaina į Jordaniją arba Saudo Arabiją (kartais iš ten jis net neįvežamas į patį Iraną), o skirtumą pasiima leidėjai.

** Žodžio „analizė“ laisvas vartojimas, ypač Lietuvos žiniasklaidoje, peržengė visas ribas ir nusipelno būti baudžiamas, nes kitaip to užkrato nesustabdysi. Analizė užėmė negarbingą vietą greta tokių visiškai išniekintų lietuvių kalbos žodžių, kaip „legendinis“ (tikroji reikšmė: žinomas), „unikalus“ (dažnai matomas, bet savitas) „nepakartojamas“ (pakartojamas, bet geras), „klasikinis“ (praėjusiųjų metų arba senesnis, ir vis dar neužmirštas). Analize žiniasklaidoje (ir ypatingai portalų rubrikose) vadinamas toks rašymas, kur straipsnyje yra nors vieną kartą pažymėtas priežastingumo ryšys, tegu ir toks, kuris yra akivaizdus net ir aklam ežiui. Pavyzdys: jei autorius parašo, kad obuoliai turguje kainavo penkis litus, jis yra žurnalistas. Jei autorius parašo, kad obuoliai turguje prie stoties kainavo penkis litus, o miesto centre – septynis, nes ten gyvena turtingesni pirkėjai ir gali sau leisti brangesnius, tai jis jau nebe žurnalistas, o visas analitikas. Jei autorius sugeba apie obuolius ir turgelius parašyti tokį straipsnį, kurį galima perskaityti neužmigus iki pabaigos, jis išeina iš žiniasklaidos į viešųjų ryšių agentūrą.

*** Šitaip, šitaip, va ir va kaip.

Advertisements

7 comments

  1. friendzis

    Kaip visada gerai parašytas straipsnis, bet šį kartą kažkaip pats užlipai ant savo grėblio. Išjungta yra ne antžeminė (terrestrial), o antžeminė analoginė. Skirtumas netgi ne subtilus

  2. sigitas

    man atrodo nepelnytai neaprašyta aukščiausia analitiko kategorija – ekspertas. Tai tiesiog nedovanotina.

  3. Jonis

    PR agentūrose mažesnės algos. O tekstai kokybiški išimtiniais atvejais.

  4. Indrė

    „Verslo klasė“ įgavo dar daugiau pridėtinės vertės. Tikiuosi, Jūsų tekstai apsigyvens ten ilgam.

  5. sigitas

    gal galit pasidalint geresniu, maziau priklausomu ziniasklaidos priemoniu LT sarasu? Skaitau Valstybe, Verslo klase, kartais IQ. Koks naujienu portalas? Laikrastis? TV?

  6. Vanesa

    Mini stebuklas yra tada, kai su draugais visą vakarą diskutuoji kada Užkalnis “ateis” i “Verslo klasę” ir kitą dieną sužinai, kad jis “atejo”.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: