Nepasenęs lėtinės ligos aprašymas

Stasys Yla, “Komunizmas Lietuvoje”, naujo leidimo tekstą parengė, įvadą ir komentarus parašė Nerijus Šepetys, Vilnius: Aidai, 2012.

Žinote, kas yra fantastiškiausias dalykas Venecijoje? Gal jau esu pasakojęs. Po tą miestą šiandien galima vaikščioti, pasiėmus šimto metų senumo vadovą su žemėlapiais, ir viskas bus taip pat: gatvių pavadinimai, aikštės, bažnyčios. Radus tylią gatvelę, kur nėra turistų ir jokių XXI arba XX amžių požymių, galima atsiremti į sieną ir pamatyti amžinybę: viskas bus taip pat, kaip buvo prieš šimtą ar du šimtus metų.

Taip yra su Stasio Ylos knyga. Pirmą kartą pasirodžiusi seniai, 1937 metais, ši knygelė (todėl, kad ji nedidelė – o ne todėl, kad nerimta) kalbėjo apie tuomet dar tik teoriškai gręsiantį pavojų Lietuvai. Tarpukario krizės tampoma civilizuota Europa neturėjo aiškaus požiūrio į tai, kas darėsi Rusijoje.

Palyginti su tuo, ką pamatė skaitytojas tolimais 1937 metais, knyga turi didelį ir vertingą priedą: Nerijaus Šepečio įvadą, kuris vykusiai nupiešia kontekstą, kuriame atsirado knyga (autoriui, be abejo, tas kontekstas yra savaime suprantamas), ir paneigia automatinę daugelio prielaidą, girdi, ką gi dar galėjo klerikalai rašyti apie komunizmą smetoninėje Lietuvoje. Viskas ne taip paprasta, ir Nerijus Šepetys tai įtikinamai išdėsto.

Kaip ir dabar, Europoje buvo daug žmonių, kurie buvo pasimetę ir tikėjo tuo, kuo norėjo tikėti. Kaip ir dabar, daug kam patiko paprasti paaiškinimai, kad štai kapitalizmas ir išnaudojimas jau atgyveno, kad štai gerai būtų atimti ir padalinti lygiau. Lietuva buvo ne išimtis: čia irgi buvo dėkinga dalis visuomenės, kuri buvo pasirengusi išsižioti ir klausyti.

Kaip dabar Lietuvos syvus čiulpia skandinavų bankai ir prekybos centrai, smaugiantys paprastą žmogų, taip ir tada mūsų žemėje vešėjo tarybiniuose vadovėliuose aprašytos degtukų monopolijos ir baisieji monstrai, kurių pavadinimų apokaliptinis skambesys mus pasiekė per revoliucionierių-rašytojų kūrinius.

Stasys Yla pateikia anuo metu naudoto proto dulkinimo pavyzdį (26 psl).

“Valstiečių jaunimas, gyvenantis su tėvais žemės sklypely, vargsta, kartu ir smaugia juos įvairaus plauko kapitalistai bei monopolijos “Lietūkis”, “Pienocentras”, mokėdami žemas kainas už valstiečių prekes. Kai už rugių centnerį moka tik 3-4 litus, sviesto klg. 1,50 lt. ir pan., reikalingiausi produktai, kaip druska, trąšos, cukrus labai brangūs, nors paskutinį beveik nevartoja, nes jis, valstiečių žodžiais tariant “tik ponams skirtas”.”

Kaip iš akies traukta. Nieko nėra lengviau, kaip pagauti ritmą ir į šią elegiją atsakyti naratyvu, kurį tiražuoja tų pačių žmonių proanūkiai – apie tai, kaip visi baigia išvažiuoti iš Lietuvos, kaip naujose parduotuvėse niekas nieko nebeperka, tik saujelė turčių, o visi kiti tik velka jungą, už skatikus pirkdami dėvėtus drabužius, kuriuos iš turtingų šalių suveža greiti vertelgos.

„Valstiečiai dėl tokių gyvenimo sąlygų visai bankrutuoja. Jų ūkiai parduodami iš varžytinių.“

Geras, ar ne? Iš kur tatai paimta? Ar kelių dešimtmečių senumo, ar dabar sugalvota ir patiekta jautriems ir patikliems šių dienų klausytojams? Kas žino.

Knygoje aptariamų klausimų atskirumas nuo laikmečio atrodo stačiai magiškai, pribloškiamai: kai kurios knygos praranda aktualumą per pora metų, kitos – per dešimtmetį, tačiau paskaitykite tai, kas rašoma apie tuos, kas paskui ir Amerikoje, ir Vakarų Europoje buvo pavadinti anglišku žodžiu peacenik (žodžio „peace“, taika, ir neva rusiškos galūnės lydinys, pabrėžiantys tos publikos ideologinę kilmę) (70 psl.)

„Vadinas, antikarinė propaganda galų gale padeda geriau pasiruošti pasaulinės revoliucijos realizavimui ir patikrina Sovietų Rusijai didesnį saugumą.

Šitos tariamo pacifizmo idėjos propagavimui komunizmas steigia įvairius tautinius ir tarptautinius „kovos prieš karą ir fašizmą“ komitetus, „kovos už taiką ir laisvę“, „už taiką ir nusiginklavimą“ (moterų) lygas, „taikos, laisvės ir progreso“ (jaunimo) draugijas. Šitos organizacijos turi apimti plačiąsias visuomenės mases, jas nukreipti prieš fašizmą, kaip karo provokatorių, ir, žinoma, laimėti pačiam komunizmui.“

Po velnių, visa tai galėtų būti rašyta šiandien. Tiek visokios naujosios kairės (su labai senu kvapeliu), tiek frontai, tiek pavieniai laisvamaniai ideologai šiandien (įdomu, kad karingas ateizmas dažniausiai sutampa su polinkiu mielai prisijungti prie juokų apie tai, kaip per daug pinigų išleidžiama gynybai, kai „nežinia, su kuo mes čia kariausime; Rusija mus užimtų per šešias valandas, jei tik norėtų“) užsiima lygiai tuo pačiu.

Štai, pavyzdžiui, apie agitatorius prieš savanorius kalba:

„Bet, vyrai, jau per vėlu! Atminkite, kad Rusijos proletariatas turi pakankamai durtuvų ir parako visiems buržujų bernams žarnas paleisti. Dabar jau šaukštai popiet. Komunizmas viešpatauja didžiulėje Rusijoje. Jis jau įsigalėjo Bavarijoje, Vengrijoje; jis jau diena iš dienos turi įsigalėti Berlyne ir kitur. Todėl Lietuvos buržujų pastangos yra veltui. Joki savanoriai čia nieko neišgelbės…“

Ypač kraupiai skamba jau 10 psl. išdėstyta komunistų argumentacija apie Lietuvos nepriklausomybės kenksmingumą darbo liaudies interesams. Lietuvos nepriklausomybė kaip „smulkios buržuazijos reikalavimas“, priešiškas darbininkų klasės interesams, nuostabiai rezonuoja su šių laikų antivakarietiška retorika.

Autorius rašė knyga vis dėlto šiek tiek kitais laikais. Tada, Stasio Ylos metais, žinoma, nebuvo daug ko iš šiandieninio priešiškų jėgų įtakos arsenalo: pavyzdžiui, nebuvo visokių tarybinę praeitį šlovinančių krepšinio renginių „Pergalės, kurios mus vienija“, organizuojamų „tarptautinio“ žurnalistų klubo, pasišovusio „atgaivinti profesinius ir žmogiškuosius ryšius su kolegomis kaimyninėse šalyse, gerokai susilpnėjusius per pastaruosius 20 metų, gerinti profesinės žurnalistų bendrijos savitarpio supratimą“. Nebuvo rusiškų kanalų per televiziją, noriai lapnojamų tos kartos, kurie moka vienintelę užsienio kalbą (net ir tos užsienio kalba nelaiko). Šiais laikais ir jaunajai kartai, mokančiai kalbas ir įpratusiai dykaduoniauti kairuoliškuose užsienio universitetuose, galima daryti įtaką įvairiau, pateikiant vakarietiškus rausvosios minties pavyzdžiui, girdi, štai, Vokietijoje ir Prancūzijoje „žmonės galvoja“ taip pat.

Net pasiutęs „Naujosios Kairės“ jaunųjų bedievių ir raudonskūrių pulkelis savo manifeste mato reikalą atsiprašymus ir disclaimer‘ius padėlioti: „Nuosekli kapitalizmo kritika nereiškia flirto su sovietine praeitimi.“ „Kritikuoti kapitalizmą juo labiau nereiškia pataikavimo Rusijai.” Jie jau žino, kuo juos kaltina, ir atsižegnoja (nors ir neįtikinamai). Stasio Ylos laikais to nereikėjo: tada Rusijos grėsmė buvo labiau teorinė, labiau išvesta, o ne patirta ir ne pamatyta.

Ano laikotarpio komunistams Lietuvoje buvo visgi savotiškai sunkiau: nors jie neturėjo visokių prekės pardavimo problemų, kaip, pavyzdžiui, trėmimų ir pokario istorijos (jau vien tai turėtų šiais laikais neįmanomai apsunkinti dabartinių kairiųjų ideologijos sklaidą, tačiau realybėje tai ne tokia problema, kaip galėtų pasirodyti), tačiau nebuvo ir labai stipraus nostalgijos ir išmoktos kalbos faktoriaus, kuris šiandien patikimai tarnauja tų pačių žmonių, apie kuriuos rašo Stasys Yla, palikuonims.

Komunizmo sklaida, aprašoma knygoje, tampriai susijusi su Rusijos, kaip svajonių šalies, kur viskas daroma teisingai, šlovinimu (šiais laikais jos vietą sąmonėje dažnai užima Baltarusija, kur išspręsti visi klausimai, veikia pramonė, o paprasti žmonės pigiai moka už šildymą). Cituojama komjaunuolių korespondencija iš KIausučių kaimo dabartiniame Biržų rajone (50 psl.)

„To kaimo jaunimas vakarais, neturėdamas jokios pramogos, renkasi gatvėj. Pastovi, pasistumdo ir išsiskirsto. Komjaunimas turi tuo susirūpint, turint omeny, kad artinasi žiema ir gatvėj stovėt bus šalta. Jau dabar reikia kreipt jaunimą kita linkme. Kurkit šaškių ir šachmatų, dainavimo ir skaitymo ratelius. (…) Kuopelė 16 nr. susirišo su jaunuoliais vežikais. Jie mums pasakojo, kad dirbdami nuo ryto ligi 12 val. nakties, miegodami ir valgydami vežime uždirba nedaugiau 5 lit. į dieną. Mes jiems papasakojom, kaip gyvena jaunuoliai Sovietų Sąjungoj, kokios ten galimybės jaunimui mokytis, kokią gražią ateitį ten turi jaunimas. Taip pat paaiškinom, kad mes taip skurstam už tai, kad esamo po turčių jungu ir reikia kovoti, kad savo padėtį pagerint. Vežikai buvo labai patenkinti pasikalbėjimu ir prašė kitu kartu ateiti.“

Dokumentinės detalės – viena stipriausių knygos vietų. Stasys Yla kalba kaip gydytojas apie ligonį – su jautrumu ir net kai kur užuojautos proveržiais (nors ligonis turi po pagalve pasidėjęs peiliuką, kuriam, esant reikalui, atsiras darbelio).

Taip pat įtraukia ir labai ramus, dalykiškas knygos tonas, aptariantis komunistų kuopelių organizavimą, „instruktorių“ atranką ir apmokymą, ir visą priešiškos ideologijos statybos mechaniką. Metodiškai ir tiksliai, lyg koks storas ir išsamus spausdintas vadovas, mokantis atidaryti kepsninės ar picerijos frančizę, atskleidžiamas rinkodaros mechanizmas.

Matyti ano meto laisvos šalies įtaka komunistų elgsenai, matyti, kad anais laikais komunistai nebuvo dominuojantys ir nebijojo kalbėti apie savo pačių trūkumus ir silpnumus (jau tik vėliau trūkumai tapo „vis dar pasitaikančiais“), kaip tikrai kvalifikuotai viešuosius ryšius betvarkantys specialistai; tada dar jie neturėjo kito pasirinkimo – įvedus kariuomenę, žymiai mažiau reikalo užsiimti įtikinėjimu ir auklėjimu; šaunamasis ginklas ir gyvulinis vagonas visa tai vykdė paprasčiau.

Stasio Ylos „Komunizmas Lietuvoje“ yra vienas nuostabiausių gyvosios istorijos pavyzdžių. Kaip daugelis sėkmingų leidinių, knyga duoda skaitytojui ir pažinimo, ir atpažinimo jausmą: sužinojęs apie tais laikais vykusius dalykus, skaitantis ją nejučia ims gretinti su savo paties (arba savo tėvų) prisiminimais.

Istorija cikliška, ji kartojasi, ir, deja, ji prasta mokytoja. Knyga primins, kad daug kas reikiamos pamokos neišmoko, arba išmokęs pamiršo. Tačiau bent jau priminimas apie problemą yra vertingas: jis kai kam gali padėti identifikuoti savo sąmonės trūkumus, o nuo ten, žiūrėk, iki trūkumų pašalinimo jau visai čia pat.

Knygos stipriausia savybė šiandien yra ir aiškus pakartojimas to, ką progresyvūs žmonės dažniausiai žino, nors kartais jiems stengiamasi įteigti atvirkščiai: komunizmas yra blogis, nuo kurio žūsta žmonės, griaunami likimai ir gerovę pakeičia skurdas. Tai ne paklydęs gėris ir ne gerais norais grįsta nekalta fantazija, o pavojingas, tvarus ir į realybę atsiremiantis užkratas, su kuriuo kovoti yra kiekvieno padoraus ir protingo žmogaus pareiga.

Advertisements

20 comments

  1. Paskutinis sakinys yra aksioma. Ačiū už recenziją.

  2. Irma

    Sveiki,aš ne į temą.Vakar žiūrėjau Jūsų vedamą laiką per BTV,juokiausi iki ašarų.Kartais nereikia tų humoristų,tiesiog reikia leisti žmonėms kalbėtį tai.ką jie galvoja.Ačiu už gerą dozę teigiamų emocijų :)

  3. Pastoras Maldonado

    ‘šiais laikais jos vietą sąmonėje dažnai užima Baltarusija, kur išspręsti visi klausimai, veikia pramonė, o paprasti žmonės pigiai moka už šildymą’ žiemą dar prisideda sezoninis, bet klasikinis ‘o Minske gatvės nuvalytos’.

  4. Vaidas

    Prieštaravimas (arba švelniai pavadinkim, išplaukusios logikos potėpis) trečiam sakiny: „šimto metų senumo vadovą“ ir „nėra turistų ir jokių XXI arba XX amžių požymių“.

  5. Vaidas

    Jei ne trečiam, tai ketvirtam: „jokių XXI arba XX amžių požymių“ plg. su „prieš šimtą ar du šimtus metų“.

  6. Arunas

    O as pazvelgciau i tai per siek tiek kita prizme, manau si knyga labiau turetu buti suvokiama ne kaip priminimas apie komunizmo blogi, o kaip priminimas Lietuvos elitui, kaip atitinkamas jo elgesys dezintegruoja visuomene ir sukuria prielaidas tarpti tokioms ideologijoms.

  7. Kriukas

    Kodėl Uspaskich nori kultūros ir švietimo ministerijų? Kodėl Romanov apsiėmė administruoti Kauno areną?

    Tam, kad būtų daugiau “pasaulinio lygio” rusų artistų koncertų (kas jiems dalį honoraro apmoka?). O vadovėlius reikėtų peržiūrėti, nepeikti jau taip baisiai tos “broliškos tautos”.

    Samokslo teorijos?

    Nė velnio. Nuosekli rusų politika ir įnirtingos pastangos.

    Ir matom po to, kaip visas “elitas” eina į rusų dvaro dirigento koncertą ir ragina “nepainioto kultūros ir politikos”. Įdomiausia – tuo savo ėjimu kaip tik patys tą kultūrą ir politiką supainioję.

  8. Ne komuzimas, bet identiškos šnekos ir prieš 20 metų: biznis jau baigias, mokesčiai didėja – reiks vogt (tik šiais laikais emigruot). O namus iš paskutinių stato.

  9. Jonas

    Kas šiais metais atvyks su pasaulinio lygio pasirodymais iš Rusijos vasario 16 ir kovo 11 dienomis, Kirkorovas, Pugačiova ar dar koks briedas? Tradicijos rusai tikrai nelaužys, per šias dienas kasmet mus šiek tiek patratina kultūriškai.

  10. jautis

    Kovoti prieš komunizmą šiais laikais nebelabai yra prasmės, nes realiai beliko du labai klibantys jo likučiai – Kuba ir Šiaurės Korėja, kurie kelia nepatogumų tik savo kaimynams, o ne tokią pasaulinę grėsmę, kaip Varšuvos sutarties blokas. Rusija šiuo metu tikrai nėra komunizmo skleidėja, ten dabar (kaip, beje, ir ant Lietuvos) tarpsta klasikinis pirmapradis kapitalizmas, koks Vakaruose buvo XIX amžiuje. Vakarų valstybės dabar kur kas kairesnės, nors tų Nidos/Bielskio tipo kairuolių iš tikrųjų nesiečiau su klasikiniais leninistais – anie buvo nuožmūs ir motyvuoti golovoriezai, o tie dabartiniai tai viso labo plepiai ir pizdabolai. Be abejo, Rusija, mums išlieka grėsmė, bet čia jau paprastoji geopolitika, o ne bolševizmo liekano.

  11. Anti Agurkichas

    Ech žmonės jūs žmonės… Balsavot už darbinius arba socdemus ar šiaip už neaiškių politinių pažiūrų partiją? Paprasta ateitis nusimato: minimumas pakils, nes už jį ir taip nedaug žmonių dirba. Vidutinio sluoksnio žmonių sumažės. Bus kaip Rusijoj: oligarchai milijonieriai ir ubagai. Kodėl? Nes šie komunistų palikuonys visokie socialistai vykdo tą pačią politiką. O ji paprasta: reikia prigaminti daug ubagų, tada visi gaus visai realų 1100-1300LT minimumą ir visokiausių pašalpų. Rezultatas? Visuomenė sudaryta iš nepasiturinčių žmonių, kurie vos ne garbina partijas jų išgelbėtojas, pašalpų dalintojas. Bėgom iš komunizmo, bet ko gero mes vėl norime į jį sugrįžti… Tada nebereikės mastyti, už mus bus pagalvota.

  12. Sovietas

    Nu jau nu jau… Nebėgom mes iš jokio komunizmo, nes komunizmo Sovietijoje nebuvo.

    • Anti Agurkichas

      Tai gerbiamasis pas jus “Sovietijoje” prasta švietimo sistema buvo. O kumunizmas buvo. Iš jūsų “Sovietijos” matosi, kad esate: a) Super mama kuri viską žino. b) Itin aukšto profesinio išsilavinimo žmogus

  13. sausiotryliktosiosradijozvalgas

    kovoti prieš komunizmą šiais laikais vėl tampa aktualu, nes auga nauja gyvenimo komunistiniame rojuje realiai nepatyrusi darmajedų su čegevarkėmis ir palestiniečių šalikais karta, nuobodžiai savo dienas stumianti iš Rusijos pusės finansuojamuose projektuose ir projektėliuose. Tokie postai kaip http://marksistai.lt/skaityti/inti-is-kokiu-istorijos-vadoveliu-mokoma-mokyklose rodo, kad visapusiškai siekiama reabilituoti komunizmą kaip nusikalstamą ideologiją veikiant tiesiogiai per Lietuvos Respublikos švietimo sistemą.

    • Paskaičius tamstos nuorodą, dvi mintys:

      1) Gaila, kad marksistai gali nebaudžiami ir nedraudžiami turėti tokį portalą, kai kokius nors nacistus arba rasistus kaip mat uždraustų.

      2) Paskaičius tekstą, galima pasidžiaugti, kad toliau Lietuvos pionieriaus ir Jaunojo bedievio vadovo šie vurdalakai nenuėjo: tas pats, kas komuniagų spauda mano vaikystėje.

  14. sausiotryliktosiosradijozvalgas

    Šiaip šitie Marytės Melnikaitės pasekėjai buvo įdėję ir video iš savo vasaros stovyklos http://www.youtube.com/watch?v=R1mYoN9NLw4 (p.s veliau video isimtas iš jų saito), ten jau konkrečiai „žaidžiami partizanai“ – imituojami diversiniai ir teroristiniai veiksmai. Gal visa tai tik debiliški ir vaikiški žaidimai, čia jau VSD reikalas pasidomėti ką jie ten tose vasaros stovyklose veikia, bet prisiminus isterijas dėl „fašizmo atgimimo“ Lietuvoje ir skinų Lietuvos kariuomenėje kyla klausimas kodėl čia tyla. Nacizmas blogai, o komunizmas gerai?? Juk kas gali paneigti, kad koks nors spuoguotas nevykėlis po pagalvę laikantis Če gevaros dienoraščius, nusivylęs gyvenimu ir iki 35 metų dar neprarasta nekaltybe, bei savo piniginės turiniu, ateityje sugalvos tuos žaidimus pritaikyti praktikoje pvz. pagrobiant kokio nors garsaus ir turtingo Lietuvos verslininko (tipo buržujaus) atžalas, ar sprogdinant tamstos kioskelį Oro uoste (Vakaruose panašių dalykų jau buvę nemažai).

    • Adv. Tomas

      Ir iš kur tamsta juos atkapstė? Galvojau,kad jau išdvėsė šitas brudas, bet ne pasirodo, kad yra dar gyvų šlykštybių.
      Įstatymiškai juos drausti reikia, kaip teroristines organizacijas. Arba prilyginti blakėms, utelėms ir kitiems parazitams, su visomis iš to išplaukiančiomis naikinimo pareigomis ir teisėmis.

      • sausiotryliktosiosradijozvalgas

        Visi jie susiję – N-95, marksistai ir anarchistai, kadangi dauguma jų baltarankiai veltėdžiai (tikrai nejuodadarbis proletariatas) man kyla klausimas už kieno pinigus jie tą veiklą vykdo??
        Čia dar iš jų facebook profilio savamokslio poeto XXI a. Juliaus Janonio eilėraštukas:) Klausykite ir drebėkite.
        “Buržujai savo galą jaučia,
        Todėl ant simbolių jau niršta,
        Kiekvienas žino: kas taip siaučia –
        Kaip išgama žvėris numiršta.
        Sukursime mes Socializmą,
        Kurio visi kaip saulės laukiam,
        Buržujams duosime po klizmą –
        Tegul į Sibirą jie traukia.”

  15. Marijonas

    Šiaip, pone daktare Andriau, jūs nežinote kas buvo tie „Pienocentras“, „Lietūkis“, „Mėsos centras“ ir kitos tarpukario ūkinės Lietuvos organizacijos – matyti iš konteksto. Jei žinotumėte ir būdamas dešinysis jūs turėtumėte spjaudyti ant panašių valstybinių monopolių! Visa jų esmė buvo tokia: kaip įmanoma pigiau supirkti produkciją iš Lietuvos ūkininkų. Tą produkciją šie valstybiniai monopoliai ir eksportuodavo į Angliją ir Vokietiją, nes pridjus dar transportavimo kaštus (tais laikais brangiau), tik pigiai supirkta produkcija galėjo likti konkurencinga. Jokie kiti privatūs Lietuvos ūkio subjektai negalėjo eksportuoti žemės ūkio produkcijos. Juk būdamas dešinysis tikrai negalėtumet pritarti tokiam iš esmės valstybiniam socialistiniam monopoliui. Tarpukario Lietuva buvo visiškas š. – jokio eknominio gerbūvio ten nebuvo. Juk pats faktas, kad išvyko apie 200 tūkst. lietuvių į pietų Ameriką nori-nenori kažką atskleidžia – gi ne iš gero gyvenimo išvažiuodavo.

    • sausiotryliktosiosradijozvalgas

      iki 200 tukst. isvyko nepriklausomybes pirmuoju desimtmeciu, po to padetis pasikeite. ekonominiu poziuriu buvome arti suomijos ir aukščiau Ispanijos, Italijos, dabar kur esame lyginant su siomis valstybėmis? taip kad tarpukario Lietuva vadinti atsilikeliu krastu nedrįsciau. Del monopoliju viskas teisingai tuomet del didžiosios depresijos populiarejo etatizmas valstybes kisimasis i sia sriti be to ir dabar kai kuriose ekonomikos sferose valstybes monopolis egzistuoja.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: