Dešiniojo trolibano valanda: prisisekit diržus

Niekada neslėpiau, kad esu dešinysis apžvalgininkas*. Tai buvo aišku visiems, kas moka skaityti, nepaisant to, kad dėl tebekerojančio sovietinio idiotizmo yra gajus įsivaizdavimas, kad apžvalgininkai yra žurnalistai, o “žurnalistai privalo būti objektyvūs”. Kitiems dar atrodo, kad kažkas kažką privalo deklaruoti arba įspėti skaitytoją apie savo įsitikinimus.

Visiškas briedas, žinoma. Niekas neprivalo būti nei objektyvus, nei argumentuotas, nei nuoseklus: aš galiu girti dešiniuosius už tą patį dalyką, už kurį puolu kairiuosius. Galiu pasirinktinai nušviesti tas sritis, kurios man svarbios ir naudingos tiems, ką laikau savo žmonėmis, vykdančiais iš esmės teisingos krypties veiklą.

Visi daro klaidų, ir dešinieji dažnai yra nenuoseklūs, bet aš nesu koks nors lunatikas, kad kenkčiau saviškiams. Kiekvienas protingas rinkodarininkas žino, kad konkurentų trūkumai išnaudojami savo naudai, o savų trūkumų neigiamas poveikis suvaldomas arba jie irgi pasukami savo naudai. Niekas, išskyrus sovietinius idiotus, protaujančius penkmečių kategorijomis ir socialistinio lenktyniavimo lozungais, nereikalaus, kad Coca-Cola atstovai bešališkai pasakotų apie Pepsi.

Bičiulis Romas Sadauskas-Kvietkevičius paskelbė dešiniųjų apžvalgininkų aukso amžių. Jis dažnai būna teisus, teisus yra ir dabar. Kairieji valdžioje reiškia, kad mes ketveriems metams** turėsime daugiau temų, nei anksčiau, ir medžiaga bus sultingesnė. Tai normalu ir veikia abiems pusėms. Anglakalbiame pasaulyje yra žinoma, kad Margret Thatcher, Ronald Reagan, George W. Bush (pastarasis šiek tiek mažiau) buvo aukso amžius angliškajai stand-up komedijai, kuri pagal savo esmę yra anti-establishmnet’inė ir kairioji (nors dešiniųjų humoristų yra, bet jų gal penkiskart mažiau, nei kairiųjų).

Tai neigti, tuo stebėtis ar piktintis yra taip pat beprasmiška, kaip atkreipti dėmesį į tai, kad ruduo yra palankiausias metas grybautojams. Romui Sadauskui-Kvietkevičiui šis palyginimas apie grybus patiks, nes jis yra Dzūkijos autoritetas.

Teisinga pastebėti ir tai, kad jėgos nelygios. Dešinieji apžvalgininkai, atvirai ir noriai naudojantys trolingo metodus, gluminantys ir besišaipantys asimetriškai, įžūliai, nemandagiai ir labai juokingai, yra lyg Svajonių Komanda, palyginti su išblyškusiais, liūdnais, mekenančiais ir stenančiais, ūbaujančiais “apgailėtina” kairiosios pusės pavargėliais. Žiūrėti, kaip koks nors Audrius Bačiulis ar Mykolas Kleckas suvarinėja stenančius kairiuosius, yra ne mažiau estetiška, nei gėrėtis Chuck Norris’o veiksmais filme Delta Force.

Kai Algis Ramanauskas kūrė Radioshow personažus ar vėlesnius charakterius, ir pusė Lietuvos bliovė ir bliauna, kad nejuokinga ir pigu, jis nieko kito ir nesitikėjo. Jam ir nereikia, kad komunistinėms atrūgoms, žiūrinčioms KVN per Pervyj Baltijskij, arba Baskovo koncertų auditorijai, tai patiktų, kad jie suprastų ir apskritai ne jiems visa tai yra. Jie – tik objektai, jais pasinaudojama tiek, kiek reikia, ir bus pasinaudota vėl, kai reikės. Pajuokai, patyčioms ir sudirbinėjimui. Niekas nesakė, kad kurapkų medžioklės sezonas turi patikti kurapkoms.

Labai panašiai, kai aš sakau Duskit pavidolei, o manęs klausia – kur čia humoras, aš atsakau: humoras čia esi tu, nes klausi.

Taip, mes esame dešinysis Trolibanas – radikalūs, įžūlūs ir tikrai nesistengiantys patikti visiems, dešinieji . Mums užteks per akis to pusantro milijono žmonių (ar kiek daugiau), su kuriais mums pakeliui.

—

* Nors partinis nebuvau ir nesu.

** Nebent naujoji koalicija dar greičiau pūškuotų link savo logiškos pabaigos ir subyrėtų anksčiau, kas ne išimtis.

Tags: duskit pavidolei, runkeliai, trolibanas, Užkalnis