Steve Jobs kaip pikta pamoka daugeliui (tiems, kurie nori mokytis)

Steve Jobs, Walter Isaacson – viršelis (nuotrauka – Simon & Schuster). ISBN 1451648537

Steve Jobs, Walter Isaacson,  Simon & Schuster, 2011. ISBN 1451648537. Kindle leidimas $21.84 iš Amazon.com (59 Lt).

Lietuviškas leidimas: Obuolys (vertėjas Paulius Ambrazevičius) – popierinis ir Kindle leidimas, 59 Lt.

Tai buvo viena pirmųjų knygų, kurią nusipirkau su Amazono Kindle skaitykle*, tačiau tai tik šiaip, pastebėjimas. Biografijos žanras man nėra pats mėgstamiausias, o dar juo labiau – nelabai patiko personažas dėl visuotinio garbinimo. Biografija, besiremianti pokalbiais su aplinkiniais, nėra pats blogiausias variantas (turbūt žymiai įdomiau, nei pokalbiai su pačiu žmogumi, nors čia būta ir tų: Steve Jobs žinojo, kad ši knyga rašoma, nors, kaip tvirtinama, jos necenzūravo).

Taip maniau, kol neperskaičiau knygos, nes – kad ir kaip būtų nelaukta iš manęs – perskaitęs labiau supratau ne tik Apple bažnyčios tikinčiuosius, bet ir bendrovės gaminamos įrangos patrauklumą (ne, pats kol kas turiu tik planšetinį kompiuterį iPad).

Po to, kai perskaičiau Walter Isaacson knygą, Steve Jobs man pasidarė žymiai patrauklesnis, kaip žmogus: dėl savo arogancijos, dėl aiškaus žinojimo, ko nori (nors ir ne iš karto galėdavo pasakyti), dėl nesiskaitymo su minios nuomone ir dėl nenoro tartis ir konsultuotis. Iš knygos sužinome, kad jis retai klausydavo argumentų ir dar rečiau girdėdavo tuos, kurie jam netikdavo. Jis galvojo daugiausiai juodos ir baltos spalvos kategorijomis, ir taip pat rinkosi dizaino sprendimus: arba jam būdavo gražu, arba ne. Tie, kas norėdavo su juo dirbti, turėdavo pritapti arba dingti (BBC televizijoje šį terminą prodiuseriai vadino FIFO: fit in or fuck off). Dėl įžūlaus žinojimo, kaip daug galima nusipirkti už pinigus, ir kiek daug gali turtas. Jis to nesigėdino, nors kurti gražius daiktus jam buvo svarbiau, nei žiūrėti banko sąskaitą.

Visoje knygoje nė karto nemačiau, kad Steve Jobs galvotų apie “teisingą” prekių kainą, arba nors truputį kreiptų dėmesį į visokias ekologines nesąmones ir darnią sklaidą ir į sąžiningų fabrikų plėtojimą besivystančiose šalyse. Kiek reikėjo, tiek ir statė fabrikų Kinijoje, ir mokėjo pagal rinkos kainą, ir ne daugiau.

Iš pirkėjo priklausė nutręšti maksimalų kiekį pinigų – kiek galės mokėti, o jeigu negali, tai gal galės mokėti jo tėvai (vaikas pats išsizys norimą iPadą ir iPhone, o jei tėvai nupirks ne tą, tai velniop tokius tėvus ir velniop tokias Kalėdas),  ir pirkėją reikėjo pririšti prie savęs, susiejant prekes ir programas (“aš nenoriu, kad Android’o vartotojas būtų laimingas”). Jis gamino puikius gaminius miniai, kuri dažnai buvo per kvaila, kad juos suprastų, ir kuriai jie buvo dažnai per geri ir per tobulai sukurti.

Nekenčiu tėvų, nekenčiu Kalėdų – nupirko ne tokį iPad’ą (nuotrauka: Padgadget)

Prekes gamindavo tik tokias, kokios buvo gražios (o kas gražu, o kas ne, spręsdavo pats Steve Jobs, o ne meno taryba), reklamos turėdavo patikti Jobs’ui, pakavimas buvo ir yra svarbus teatrališkam naujos prekės atidarymo veiksmui, muziką irgi parinkdavo Steve Jobs pagal savo skonį. Pasaulyje jam, rodos, nereikėjo nė vieno žmogaus, kurio jis negalėtų pasamdyti ir priversti dirbti sau.

Visa tai nebuvo konvenciniai bendrovės vystymosi ir augimo būdai, bet tik tokiais būdai gali būti pagaminamos nekonvencinės prekės, kurios įkvėpia žmones išleisti labai dideles pinigų sumas ir nekantriai laukti, kada jiems pagaliau leis išleisti dar, ir dar, ir dar.

Knyga labai pamokanti, nes parodo, kaip Steve Jobs perlaužė stuburą įprastiniam bendrovės senėjimo ir degradacijos procesui, kuris priveda visus prie logiškos pabaigos: bendrovė pamiršta, ką ji nori gaminti ir ką ji gamina geriausiai, ir visada pradeda pūsti pardavimų balioną vietoje dėmesio savo prekėms, kurios kuo toliau, tuo labiau tampa vidutiniškomis, ir praranda konkurencinius pranašumus. Tai neišvengiamas procesas, nes taip gyvena organizacijos, kur viduriniosios ir aukštesniosios grandies vadovai gyvena ir yra pakeliami pareigose pagal lenktyniavimą rezultatais trumpalaikėse lenktynėse, o už strateginę viziją niekada niekas nepagiria. Nebent po mirties.

Normaliose organizacijose nė vienas gamybos vadovas nenori, kad apie jį sakytų, kad jo gaminys vėluoja pateikimui į rinką šešiais mėnesiais, nes vyriausiajam dizaineriui niekaip nepatinka ekrano rėmelio forma, o reikiamos niekaip negali pasiekti. Gamybos vadovas, kuris leidžia tokius dalykus, labai aukštai nekyla ir ilgai vienoje organizacijoje nedirba, nes ne tai nori girdėti jo vadovas, esantis įmonės direktorių taryboje, ir taip ir sukasi pasaulis, nuo vieno prasto produkto iki kito. Ateina rinkos tyrimo bendrovės ir parduoda “sprendimus”, kurie visada yra ne apie gaminius, o apie marketingą ir jau turimų gaminių pozicionavimą. O dar ateina kaštų analizatoriai ir optimizatoriai – ir jei norite suprasti, kodėl bendrovei Apple taip puikiai sekėsi, turite žinoti, kad visoje knygoje neradau jokio rašymo apie mažinamus kaštus (nors, esu tikras, buvo žiūrima, kiek kainuoja gamyba, pakavimas ir platinimas ir kokia yra gaminio savikaina) – šie žmonės buvo pavaldūs Gaminiui, o apie Gaminį spręsdavo Steve Jobs.

Įdomu, kad vyriausiasis dizaineris nuo 1996 metų, Jonathan Ive nebuvo pavaldus niekam, išskyrus Steve Jobs’ą (panašiai, kad sovietiniais laikais daugelyje gamyklų, bent jau teoriškai, buvo panaši tvarka, kad vyriausiasis kokybės inžinierius buvo pavaldus tik generaliniam direktoriui, ir jis vienintelis, be generalinio direktoriaus, turėjo teisę sustabdyti gamybą, ir bent jau teoriškai, be jo sutikimo gamybą galėjo vėl įjungti tik atitinkamos ūkio šakos ministro nurodymu – bet ar ta tvarka veikė praktikoje, mes galime spręsti tik iš sovietinių gaminių kokybės).

Kur pažiūrėsi, Apple visur egzistavo tai, ką nuobodus “aukso viduriuko” garbintojas pavadintų “perlenkimu”, “kas per daug, tas nesveika”, radikalumu ir fundamentalizmu. Būtent dėl to bendrovei sekėsi taip neįsivaizduojamai puikiai.

Fundamentalizmas ypač ryškiai pasireiškė maniakiškame gaminių paprastinime. Viskas visą laiką turėjo būti kuo elegantiškiau, kuo tiesiau, kuo mažiau mygtukų ir jungčių, ir niekam nesvarbu, ko nori tu, vartotojau: Styvas žino geriau, ir jis yra teisus. Kodėl? Jeigu tu žinai geriau, tai pasigamink savo iPadą, iPhone’ą ir viską kitą, o kol tu nori pirkti tai, ką gamina Apple, tai ir būki malonus pirkti tai, ką gamina Apple.

Negaliu pasakyti, kad produktų pristatymai, primenantys išprotėjusio direktoriaus teatrą (arba V.Romanovo eilėraščių skaitymus) bei visokios centrinės boso kalbos (prakeiktosios “keynote speech”, kurias gali lapnoti tik išskirtiniai Apple fanai-berniukai, beje, kodėl išprotėję šios įrangos fanai yra dažniausiai būtent vyrai, ar ne todėl, kad fetišistinė beprotybė moterims tolimesnė?) man šildo širdį. Aš nesakau “taip ir reikia” (nors šio straipsnio kategorijos priskyrimas būtent toks ir yra – “kaip reikia”), lygiai taip pat aš nenorėčiau būti vienu iš tų, springstančių savo seilėmis, Apple produkcijos šlovintojų, kuriam viskas “tiesiog veikia” (it just works) arba “tiesiog geriau” (just better), ir jie ateina ir apseilioja savo seilėm ir kilometriniais neapykantos ir pasimėgavimo pasažais viską, kas nors puse žodžio užsimena apie technologijas, telefonus, planšetes, kompiuterius ir, neduok Dieve, operacines sistemas**. Ne, ir po šios knygos perskaitymo aš laikau juos nevispročiais ir nenoriu su jais turėti nieko bendro. Nes jie nepasidaro man įdomesni dėl to, kad nusiperka genialių konstruktorių ir dizainerių sukurtus gaminius.

Tokio tipo žmonės, esu tikras, liks nusivylę tuo, kad techninių detalių nėra 10 kartų daugiau, ir kad kiekvienas pirstelėjimas, kuriant iPhone, nėra išdėstytas sekundės tikslumu (o taip, jie norėtų tokios knygos) – bet sveiko proto asmenims knyga bus labai naudinga.

Knygos skaitytojai lietuvių kalba turi būti laimingi, kad ją vertė Paulius Ambrazevičius, kuris šiaip yra ne tik vertėjas, bet scenaristas ir humoristas, apie ką čia ne vieta kalbėti; o vertėjas jis geras, nes yra iš jaunosios kartos, kuriai anglų kalba yra de facto antra valstybinė, ir kurie supranta sąvokas, o ne atskirus žodžius rankioja senuose žodynuose. “Knyga vis tiek yra apie technologijų kompaniją, dėl to [yra] nemažai dalykų, kurie yra apie informacines technologijas, kuriuos, nors ir pats suprantu, bet tiksliai išverst vis tiek yra gana sudėtinga. Pradedant nuo to, kad ne viskam yra lietuviški terminai, baigiant tuo, kad vietomis reikėjo paaiškinti praktiškai gamybinius mechanizmus“, sakė man Ambrazevičius, kalbėdamas apie šį vertimą. Tokios knygos atskleidžia lietuvių kalbos menką įgalumą (na, gerai, impotenciją), kai kalbama apie aukštasias technologijas: mes dar dyzelinio variklio ne visas detales susitarėm, kaip pavadinsim, o čia koks nors daugiajutiklinis ekranas dengtas suspaustojo viršsluoksnio tipo stiklu “gorila”, na, patys suprantate.

Grįžtu prie angliškojo teksto. Kalbos gurmano knyga nenustebins: be didelių pakilimų ir daubų, taip pat be didelių pastangų išvengti žurnalistinių klišių, tai nėra išskirtinės literatūros pavyzdys. Tačiau aprašomas žmogus yra didesnis už gyvenimą (larger than life), ir įdėmiai dokumentuojant, tai šviečia ir tviska, ir spinduliuoja naujomis idėjomis. Skaitydami knygą, jūs neabejotinai lyginsite Steve Jobs’ą su savimi ir jo sprendimus – su tuo, kaip būtumėte pasielgę jūs. Todėl skaitymas bus labai artimas jūsų gyvenimui ir poreikiams, jei, žinoma, jūs nebūsite vienas tų “čia ne apie mane, čia ne man” nuobodylų.

Kuo mažiau galvojote apie save, kaip apie Apple bendrovės ir gaminių gerbėją, tuo naudingesnė jums bus ši knyga.

* Kindlas džiugino ir mane, ir šeimos narius, paskui davė dubą, sugedo kištukas ir nesikrovė, Amazon.com atsiuntė nemokamą pakeitimą per pora dienų, o senąjį irgi nemokamai pasiėmė per UPS, kuriuos savo ruožtu rekomenduoju visoms siuntoms, nes kiek ką teko siųsti, tai vargo nematau. Vis dar veikia nemokamas 3G,  kuris yra nemokamas (veikia per Amazono tinklą Whispernet, kurį neša mobilieji tinklai atatinkamoje šalyje, Amazonas su jais kažkaip atsiskaito, ir Lietuvoje jis veikti neturi (pagal Amazon žemėlapius), bet veikia. Kartoju dar kartą: neaiškinkit man, kad neturi veikti. Kartoju, neturi veikti, bet veikia. Jeigu jūs turite ir neveikia, tai čia Jūsų problema, o ne mano. Amazon Kindle Keyboard 3G kainuoja $139.00 ir siuntimo išlaidas.

** Panašiau elgiasi tam tikra klasė teisibės ištroškusių interneto komentatorių, kurie, išmesti ir išbraukti iš mano socialinių tinklų ir iš tinklaraščio komentavimo, kaip dichlofosu nupurkštos musės renkasi prie kiekvieno straipsnio, kur “pagaliau suvartė tą debilą Užkalnį”, ir leidžia ilgus gleivėtus seilių takelius apie tai, kad iš tiesų niekas protingas manęs neskaito, o aš pats nepakantus kritikai ir tiesiog braukiu visus, kas bando argumentuoti. Taip, aš braukiu visus, kieno rašymai man nepatinka, ir išdaužau su blokavimo plaktuku.

Advertisements

28 comments

  1. baekjo

    Šiaip neturiu ištikimybės nei vienam prekės ženklui, tuo labiau debiliško fanatizmo apple gaminiams, tad man miegojimas tris paras prie parduotuvės durų, kad nusipirkt iPadą savaite anksčiau ne visi likę, yra taip apgailėtina…

    • Vytautas

      Problema Jūsų “įžvalgoje” ta, kad save lyginat su Apple (vadinamų) fanų marginalais. Lygindami save su betkurios žmonių grupės kraštais galime sakyti, kad tie žmonės kuoktelėję ir mums (o mes tai gi o-ho-ho, auksinis vidurys) tai netinka. Consumer’izmo kuliminacijos išraiška ir tiek; nėra ko sielotis, o juolab karščiuotis ir rodyti pirštais.

      • baekjo

        Bet marginalų tarp Apple fanų yra santykinai gerokai daugiau nei tarp Lenovo arba Oracle fanų, todėl jie daug gausesni ir labiau matomi. Aš tikrai ne aukso vidurys, o snobiškas mizantropas, iš aukšto žiūrintis į konsumerizmo ekstazės apimtą visuomenę, ir Apple apologetus jos avangarde.

  2. Pikc

    pasirašau po kožnu žodžiu: Stepas buvo normalus diedas, kuris darė NORMALŲ veikiantį daiktą beskonybių ir orientacijos į rezultatą (suprask, laiku prisiduoti) fiestoje. Retas, retas atvejis, kai žmogui davė dirbti.. Tūlas Bilis Geitsas ten ne paskutinėje vietoje.

  3. komentaras parašytas su macbook pro

    Jobsas laimėjo tada kai suprato kaip eiliniam middle class mulkiui useriui (kuris aišku neša laptopą į Genius bar kad ten suformatuotų hardą, geria latte, dirba trivialų darbą ir rūpinasi socialinio statusu) yra svarbu gaminio dizainas ir vartotojo sąsajos paprastumas. Gaminio dizainas ir brandas leidžia consumeriui “išreikšti savo asmenybę”, o tuo tarpu UI paprastumas neįpareigoja suprasti kaip veikia kompiuteris. Primityvios Mac OS programos (pvz Garage band) leido milijonams hipsterių paprastai įrašyti savo lievas ukulele daineles ir sumontuoti petabaitus meniškų video. Galite pastebėti sutapimą, jog web 2.0 websaitai su savo mediocre content išbujojo tuo pačiu metu kaip ir macbookai (apie 2006) – kas daugiau filmuotu save ir asytu blogus jei ne apple hipsteriai. Toks dalykas niekada nebūtų praėjęs su Linux ar Windows, nes pvz Linux softo beveik nėra arba jis iki galo neveikia, o Windows softas neįperkamas arba hipsteriui per daug sudėtingas.

    • Pikc

      nu nu. Darbo dėka per rankas prabėgo jau keli And-driučit’iniai smartfonai, kurių IQ manąjį lenkia kelis kartus, o tie, kurie juos kūrė, apskritai žiba kaip supernovos intelektualų visatoje. Pirmąjį Andronoidą norėjosi trenkti į sieną per tris dienas taip ir nepavykus pasiekti normalaus mobiliako lygio – užstrigau kažkur ties Dial funkcionalumu. Rankoms ėmus drebėti atidaviau tą šedevrą maigyti vaikams. Pagalvojau, lai mokosi.
      Jaučiu, klydau – common wisdom sako, kad yra keli būdai padaryti gerai, ir begalė – prastai, todėl mokytis reikia iš gerųjų būdų.
      Užtat į rankas pakliuvus AiFonui, galėjai atsidusti – veikia… Nors vienas gamintojas ėmė, ir padarė taip, kad veiktų… Na, buvo dar vienas, kaip telefonas ofiso žiurkei – darė viską. Nesakysiu koks, nes visi ims šaipytis ir trypti kojomis.

  4. Gabe

    Ha, beveik girdziu M.Porteri pritarianciai burbanti kad operational effectiveness is not a strategy :) Tiesa, Jobs turejo vizija IR naturalias lyderio savybes. Idomu kas bus, kai tu viziju siluma isbles, o nauju nelabai atsiras, kaip beje ir lyderiu.. Itariu, kad Apple vistik pasuks down the hill keliu.
    Idomi knygos apzvalga, labai suintrigavo. Apie technologijas nelabai nutuokiu, hipsteriai kelia juoka, o tie iPhono sektantai – ir lengva siaubeli, bet knyga perskaitysiu. Nes idomu kaip galvoja tokie zmones kaip S.Jobs, kaip jie sugeba pajausti tendencija ir paversti sumanymus realybe. Beje, daug genialiu sumanymu mirsta dar negime del banalaus dalyko – nesugebejimo ju igyvendinti. Panasu, kad Stevie sugebejo mastyti ivairiais kampais, here you go.

  5. Adv. Tomas

    Kindle yra pats tobuliausias isradimas, skirtas skaitanciam ir sviesiam zmogui. Taip pat itin efektyviai tustina kreditines korteles saskaita.

  6. R.

    Puiki knygos recenzija. Su vertybine analize, ne šiaip atpasakojimas. O aš esu iš tų mulkių, kurie nieko neišmano apie kompus. Bet kaip kad yra žmonių su absoliučia muzikine klausa, taip aš jautrus vaizdui. Ir man jokio PC pasaulyje dizainas netinka taip, kaip tinka Apple. Už tai sumokėjau, ir nesigailiu.

  7. ibrahim

    kazkodel pagalvojau: ar ta likusi zmonijos dalis, kuri is viso nezino kas per vienas buvo tas steve jobs ir ka jis padirbo, yra kiek nors nelaimingesne ar maziau vertinga….

  8. RRR

    Šiaip: sakinyje “…o ne atskirus žodžius rankioje senuose žodynuose.”-turėtų būti “rankioja”.
    P.S. geras straipsnis.

  9. Dzukas

    Kazkada amerikieciai gamino nuostabius rozinius Cadilakus,bet cia priejo Eiji Toyoda ir pasaka baiges Detroito griuvesiuose.Taip bus ir su Apple.Pries Koreja nepapusi.

    • mustangas

      Pasaka baigėsi ne kai Eiji Toyoda priėjo. Pasaka baigėsi pirmiausiai kai suprato kad benziną daro ne iš vandens, o po to kai Detroito executives prileido į kelnes 80’ais prieš profsajungas. Amerikoje Toyoda irgi stato gamyklas, bet labai stengiasi kad biznis bizniui, o pašalpos lodoriams.

      Šiaip amerikiečiai pasižymi dideliu adaptyvumu ir jei Obama vieną dieną neprastums įstatymo kad iPhone reikia gaminti Detroite, o darbuotojams mokėti algą dvigubai didesnę už vidutinę Apple turėtų susitvarkyti.

  10. Pingback: Užrašinė #4 | Ragaišio užrašai

  11. Marozas

    as vairoju BMW x5 4,4i bia duju, fse dela, su druzhbanais papalinam cigariuka, iskalam sloyka cifaro ratuku ir varom pasitaskyti i klubasika, vycka prasinesa litrovika, istaskom, pakabinam intlektuoliu mierginu ir padarom biski koju baliu, tris stabiliai isveza greitoji, seip uzkalni tu maladiec bachuras esi, o kas tas apfel Ipont?

  12. Klausimas Klausimėnovičius

    “Knygos skaitytojai lietuvių kalba turi būti laimingi, kad ją vertė Paulius Ambrazevičius, kuris šiaip yra ne tik vertėjas, bet scenaristas ir humoristas, apie ką čia ne vieta kalbėti; o vertėjas jis geras, nes yra iš jaunosios kartos, kuriai anglų kalba yra de facto antra valstybinė, ir kurie supranta sąvokas, o ne atskirus žodžius rankioja senuose žodynuose.”

    TSPMI ruošia vertėjus? :)

    • Niekam neįdomu kas ką ruošia. Aš žinau, kad jis verčia. Aš ant vertėjaus profesijos irgi nesimokiau. Netrukdė iš to daug uždirbti.

      • Klausimas Klausimėnovičius

        Ašai tai irgi nesiskundžiu, ir aifoną nusipirkau naują, ir makbukpro, ne tai kaip kokie lohai kažkokį ten šūdą perka. Ašai tai baigeu kūrybos komunikaciją, bet dabar verslininkas esu. Turiu kavinę/restoraną, nors nesimokiau ant vadibininko kokio, bet sekasi neblogaj. Visi pas mane dirba ant 0,5 etato, visi patenkinti. Šef povar irgi skanei gamina, nors nesimokė ant to, tai če jau aš gerai pataikeu priimdamas. Su padavalkom tai vapšče problemų nėra, pilna norinčių užsidirpt studentų. Bugalteriją, tai mano žmona daro, nors nesimokė ant to, bet ne durna yra – baigė archivistiką. Nu va dėl to če Lietuvoj ir gera, nes visi turi šansą į žmones išeit. Ir pedijatras, ir netgi suvirintojas.

  13. GUESSWHO

    Nenoriu gylintis į Jobs’o asmenybę, bet aš niekada nepirksiu Apple produktų iš principo, dėl dvejų priežasčių –

    1. Unreal fucking annoying Apple fanboys. Dauguma iš kurių yra noobai bei techtardai. Kada bliat jūsų sušiktos Mac OS X langai turės defaultiną maximize mygtuką be būtinybės instaliouti šitą third-party software – http://www.macupdate.com/app/mac/30591/right-zoom

    Oh and Mac is now also PC since it dropped the support for PowerPC, dumb Apple idiots. Galima laisvai instaliuoti Windows arba Linux ant Mac kompų su Intel procais dabar.

    2. Tos kompanijos elgesys rinkoje kaip kalės su visais tais patetiškais teismo procesais prieš konkurentus.

    • Okeana Burbuls

      1. The Verge, Arstechnica, Wired, Engadget, etc. technoobai pagrinde sėdi su Apple. Joa, tikri n00bai.
      Nu, ir visuotinai žinoma, kad Mac OS X yra pastatyta ant NeXTSTEP ir OPENSTEP, o anie sukurti veikt ant bet kokios platformos. iOS yra modifikuota OS X ir veikia ant… ARM. Mac OS X nuo pat pradžių kurta kaip multiplatforminė OS. Ir sklinda gandas, kad tuoj OS X eis ant ARM taip pat. Žodžiu, please. Jus tik piktina, kad Apple sekasi.

      2. Dėl patentų, joa. Bet reikia turėt omeny, kad: pirma, čia JAV teisinės sistemos bėda, kad pasidavė spaudimui ir patentam suteikė tokią reikšmę. Antra, Apple sukišusi milijardus į R&D turėjo susinervuot, kai Samsung pagal geriausias tradicijas nuklonavo VISKĄ. Tad susierzinimą suprantu. Klausimas, ar nėra perspausta yra adekvatus. Bet čia Apple tiesiog naudojasi įrankiais, kuriuos turi, savo teisėm apgint. Matosi, kad už JAV ribų, jiem sekasi sunkiau.

    • mustangas

      Rimta priežastis dėl kurios Tu jų nepirksi yra ta, kad su pinigais Tau į priešingą pusę.

  14. Pikc

    Pa-teoriti-zuosiu. Kaip mus mokino: softo enginneringas, tai kad išgyvendintum amatininką. Softas turi būti štampuojamas vadovaujantis CASE metodologijomis ir metodais.

    Perfrazuosiu – softas turi būti štampuojamas kaip suvenyrai ant konvejerio. Geriausiu atveju gausis kičas, blogiausiu – nefunkcionali beskonybė. Nes išgyventas yra ne šiap sau amatininkas, bet kūrėjas. Tai turi prasmę, kai reikia greitai, pigiai ir pilkai pagaminti softą. Tai ypač turėjo prasmę, kai vyko visuotinė kompiuterizacija. Kai 90aisiais reikėjo suvesti lietuviškų pasų duomenis, tiko bet kas, kas veikė. Ne, tiko tai, kas buvo principaliai pasiekiama.

    Bet kai rinka įsotinta produktų, tada vartotojas pradeda rinktis: jam reikia ir gražios išorės, ir išlaižyto funkcionalumo, ir išskirtinės kokybės. O tai jau kūrėjas, menininkas. Kurio neįkiši į CEO ir akcininkų nustatytus rėmus ir deadline’us. Jis padaro ne viena eskizą, sudrasko ne vieną paveikslą, kol gauna tai, ką norėjo. Jam giliai nusiš… ką galvoja CEO ir akcininkai, ką mano rinka ir žiūrovai. O kai nukrinta uždanga, va tada būna tiesos momentas.

    • mustangas

      Tamstos “teoritizavimas” į pievas. Pradžiai pasiskaityk “Joel on Software” kaip čia kažkas anksčiau rekomendavo. Beje pats, nors ir daro viską teisingai Joel’is nėra sukūręs nieko tokio kojines nupučiančio, bet jo softas veikia tvirtai ir patikimai. Būtent to reikia CEO, akcininkams, o svarbiausiai galutiniams vartotojams.

      • Pikc

        Labai gerai, kad mano teoretizavimas į pievas. Reiškia, dar galiu “Think different”. Eilinį kartą pergalvosiu senas dogmas, ir greičiausiai grįšiu prie jų, bet jau kita kokybe. Kaip pavyzdys: ne tradicinis “vartotojų poreikio analizė”->dizainas->implementacija->testavimas…., o sugalvoju, ko vartotojui reikia, tada analizė ar tikrai jam patiks, tada sekantys žingsniai. Pripažinkime, kad klasikinis modelis pabrėžia vartotojo poreikio analizę. Labai gražu ir sveika, bet visuotinio kompiuterizavimo laikai praėjo. Sistemos jau dirba, ir dažnai nebe vartotojas, bet sistemos diktuoja sąlygas. Ne softas rašomas pagal biznį, o biznis organizuojamas pagal softą. Va čia ideali vieta ir laikas softo kūrėjui palenkti, ko vartotojui reikia, nors jis to dar nežino.

      • mustangas

        Kaip suprantu “sistemos diktuoja sąlgas” reiškia kad oi čia tokie vendoriai iš Mumbajaus padarė, o dabar dėl pasikeitusio biznio modelio reikia padaryt keitimus, bet jiems prisiskambyt negalim. Bandėm patys, bet pas juos visas algoritmas vienas didelis if steitmentas. Po tokių bajerių net žodis outsourcingas patampa keiksmažodžiu, jau nekalbant apie labiau susijusius vietovardžius ir etnosus.

        Biznis, kuris bus organizuojamas pagal softą ir užsilenks kartu su softu. Softas turi spresti problemas arba atlikti rekreacinę funkciją (kaip supranti žaidimai įeina į tą sąvoką) Tada jis tampa produktu ir yra galimas parduoti. Nuo ankstesnių laikų skirtumas tas, kad vartotojo poreikio analizę dabar daroma aktyviai, o ne laukiama kol vartotojas pasiskųs kad sugeneruot ataskaitas užknisa.

  15. Anti Agurkichas

    Toji Apple manija tai tas pats kaip ir paauglių merginų garbinami nevyriški vyrai, kažkokie “gėjiški” (nenoriu nieko įžeisti) filmai, “gležni” vyrai muzikantai…

    • mustangas

      Nu aš nieko prieš kad iPad’as nebirbia kaip 4 procesorių serveris. Su vyrais irgi panašiai. Jėgos dabar pinigams uždirbt ne baisiai reikia, o kaip viena ponia vakarėlyje paatviravo: ant papo įdiržusi ranka nėra taip labai malonu ;)

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: