Kol elitas parpia, naujiems žaidėjams atviri visi keliai

Kilmė ir tėvų pinigai primena šią rotondą Gedimino pilies papėdėje. Yra ir visos komunikacijos, ir ideali vieta, tik naudos iš to lygiai nulis.

Kilmė ir tėvų pinigai primena šią rotondą Gedimino pilies papėdėje. Yra ir visos komunikacijos, ir ideali vieta, tik naudos iš to lygiai nulis.

Žurnalas “Verslo Klasė”, 2012 m. gruodis. Kioskuose ir kitur.

Apibrėžkime terminą. Socialinis mobilumas – tai galimybė irtis gyvenime į priekį pagal gabumus, o ne pagal kilmę.

Jis paradoksalus: kuo daugiau juo rūpinamasi, tuo jo mažiau. Pavyzdžiui, Britanijoje leiboristų vyriausybė per kelias kadencijas, nuo 1997-ųjų, nuolatos kalbėjo apie tai, kad reikia mažinti socialinę atskirtį, kad gimę su sidabro šaukšteliais burnose ir taip turi per daug įtakos, turto, gerų darbų. Buvo garsiai (nors ir neefektyviai – patys leiboristai, nepriklausomai nuo raudonumo, irgi turi vaikų, ir nori jiems geriausio išsilavinimo) kovojama su privačiomis mokyklomis, pagrindiniu nelygybės požymiu, ir viena „socialinės įtraukties“ iniciatyva vijo kitą. Na, ir ką?

2010 metais, leiboristams baigus valdymą, pagal visus rodiklius ir visas skaičiavimo metodikas, socialinis mobilumas šalyje buvo ne padidėjęs, o ženkliai sumažėjęs.Po trylikos metų kairiųjų valdymo, kaip niekada per pastaruosius pora šimtų metų,vaikų ateitį, jų pajamas ir tai, ką jie galės pirkti savo vaikams programavo tėvų turtas, tėvų socialinė padėtis, tėvų gyvenamoji vieta.

Sunku patikėti, bet panašiai, kaip ir Charles‘o Dickens‘o dūmijančių pragaro manufaktūrų laikais, taip ir dabar, Anglijoje, kur esi gimęs, ten dažniausiai ir lieki (socialine prasme) – lyg būtų ne XXI amžius, o primityvi luomų visuomenė.

Bet koks chirurginis įsikišimas turėdavo atvirkščią efektą: čia tas pats, kaip kovojančioms Afrikoms gentims užvežti automatinių šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, tikintis, kad silpnesnieji apsiginkluos ir tuomet baimės pusiausvyra privers įsivyrauti taiką. Kurgi ne. Ginklus bet kuriuo atveju pasiims stipriausieji, kol silpnieji dar snaus, o taip pat ir tie, kas jų jau ir taip daug ginklų turi, ir sustiprins savo dominuojančią poziciją.

Atkurtos Nepriklausomybės aušros metais, prieš gerus du dešimtmečius, Lietuva buvo kone tobulas socialinio mobilumo pavyzdys. Senosios struktūros pasidarė nebeaktualios (išties, didelio čia daikto, jei ką nors nomenklatūriniai tėvai įkiš į Valstybinį tarptautinių santykių institutą Maskvoje, arba organizuos darbą kokioje ministerijoje, kurios jau tuoj nebeliks), o naujųjų svertų dar nėra, visi daugmaž lygūs*.

Mano kartos žmonės galėjo daryti, ką norėjo ir sugebėjo: pastumiančių ir pagelbėjančių autoritetų beveik nebuvo (naujieji autoritetai tik formavosi, o senieji buvo iškritę iš apyvartos), visas pasaulis iš esmės buvo kiekvienam po kojų: nepriklausomai nuo to, ar esi iš sostinės, ar atvykai iš giliausio kaimo, daryk ką sugebi, ir neklausinėk. Daugelis taip ir darė, ir nesigaili ligi šiol: didysis mokslas, didysis verslas, pramogos, televizija, leidyba – tais laikais teritorijas atsiraikė, kas netingėjo.

Žinoma, populiarus naratyvas yra kiek kitoks: paprasti protai koncentruojasi į tai, kas ką privatizavo ir už kiek, ir įsivaizduojama, kad ilgalaikė sėkmė priklausė nuo gerai iškritusių kortų turto dalybos žaidime. Tai labai toli nuo tiesos: amžinatilsį Bronislovas Lubys iškeliavo į geresnį pasaulį būdamas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių ne todėl, kad kažkada privatizavo surūdijusią azotinių trašų gamyklą Dievo užmirštame miestelyje prie Kauno. Daugumas žmonių, gavę tą gamyklą veltui, jau po trijų metų būtų nebeturėję nei gamyklos, nei turto, o tik skolas ir labai daug piktų darbuotojų su daugelį mėnesių neišmokėtais atlyginimais. Manyti, kad B.Lubys turtingas dėl gamyklos – tas pats, kas manyti, jog Wimbledono čempionas gerai žaidžia dėl to, kad jam kažkas padovanojo labai gerą raketę.

Žmonės visiškai be vaizduotės ir su varganais troškimais žiūrėjo dar ir į tuos, kuriems, kaip jie manė, nuskilo darbo prasme: žiū, kažkas per pažintis gavo darbą ministerijoje, o gal dar ir Užsienio reikalų, na ir, nepatikėsite, tapo diplomatu, ir išvažiavo dirbti į Lenkiją arba net gal į patį Briuselį, ir gauna atlyginimą valiuta, ir ten jiems daug ką apmoka, ir turi valdišką butą (kas, kad labai nedidelis ir menko prabangumo – vis geriau, nei stambiaplokščiame name kur nors Kaišiadoryse). O dar jie ten gali pirkti alkoholį ir cigaretes iš specialaus katalogo, skirto diplomatams: piguva!

Tai geresnis gyvenimas, nei kur nors prekybos centre krauti prekes į lentynas, bet nei svajonių profesija, bet tikrai ne priklausymas gyvenimo šeimininkams ir sprendžiančiajai, muziką užsakančiai, klasei. Tai, kad šios menkutės galimybės – iš tikrųjų, trupiniai nuo galingųjų stalo – daugelio buvo įvertintos, kaip pyrago dalybos, daugiausiai pasako apie pačių vertintojų itin siaurą horizontą ir neįsivaizdavimą, kas gyvenime yra sėkmė.

Paskui daug kas pradėjo keistis, ir, rodos, pradėjo formuotis turto ir kontrolės elitas, jau galintis vaikams palikti veikiančias įmones, o ne aptrupėjusį „aukso vertės“ nekilnojamąjį turtą (kurio kaina liūdnai paaiškėdavo tik jį bandant parduoti). Nekilnojamojo turto, kaip didžiausio turto ir ateities gerovės generatoriaus, svarba daugelio buvo pervertinta. Net ir gavus už parduotą turtą kukliai fantastišką sumą arba pelningai išnuomavus buvusias nomenklatūrines valdas kur nors Jovaro, Z.Sierakausko, M.K.Čiurlionio ar Šilo gatvėse**, gyvenimas iš esmės nepasikeisdavo ir į elito orbitą jo savininkų neišmesdavo.

Tai kartai, kuri į Nepriklausomybę atėjo jau nebe studentiško, o brandesnio amžiaus, ir dabar jau galvoja apie besiartinantį poilsį, sėkmė dažniausiai reiškė dar ir galimybę išmokslinti vaikus užsienyje. Žinodami apie savo pačių turimų žinių ir įgūdžių ribas, patirtas bendraujant su užsienio partneriais, ir realistiškai vertindami Lietuvos aukštojo mokslo galimybes ruošti žmones konkurencinei kovai ne izoliuotame placdarme, o ten, kur visi juda laisvai, jie darė jiems suprantamą ir logišką pasirinkimą.

Ne mažiau norą mokytis užsienyje rodė patys vaikai, svajojantys apie galimybę pagaliau patikimai ir aiškiai, o svarbiausia, be konfliktų ir aiškinimųsi, palikti tėvų namus (pabandyk išsikraustyti iš tėvų namų, gyvendamas tame pačiame mieste Lietuvoje, juk niekas nesupras ir materialiai tokio sprendimo nepalengvins).

Štai, atrodytų, ta galimybė pereiti į naują etapą, kai pinigai nuperka jau kitokius kelius gyvenime.

Ir tie pinigai tikrai daug ką pirko, bet ne tai, ko tikėjosi tėvai. Labai daugeliu atveju buvo nuperkamos fantastiškos patirtys, gyvenant ir gerai leidžiant laiką labai smagioje aplinkoje nuostabiuose pasaulio miestuose, kurios paskui dažnai virsdavo ne į pasakiškus karjeros posūkius (tėvai, mokėdami už mokslą, dažniausiai įsivaizdavo sūnų arba dukra kuriant naujus Apple gaminius Kalifornijoje arba žarstant didžiulius pinigus kokioje farmacijos bendrovėje Šveicarijoje), o į dar daugiau gero laiko.

Išeidavo taip, kad po tam tikros išleistos mokslui pinigų sumos, padaugintos iš laiko, naudingumo kreivė pradėdavo kristi žemyn: kam vargintis, jei galima toliau studentauti? Skaitytojas, jau spėjęs pamiršti savo paties jaunystę, turbūt vis dėlto galės prisiminti, koks nelengvas gali būti perėjimas nuo nerūpestingo plaukimo per akademinę aplinką prie įsikinkymo negailestingam darbdaviui arba, dar blogiau, klientui. Jau vien gyvenimo aprašymų siuntinėjimas ir darbo pokalbiai gali lyg ir pasiūlyti, kad turbūt gal būtų visai gerai dar šiek tiek pasimokyti, jei tėvai sutiks dar kurį laiką paremti. „Kam dirbti, jei galima nedirbti“, kažkada nuostabiai atvirai, nors gal kiek ir ciniškai, parašė vienas mano skaitytojas, kai putojau ir niršau apie jaunimo dalies menkas ambicijas ir nesveiką meilę akademinių mainų programoms, išplėčiančioms dykaduonystę iki meno žanro.

Čia vėl įgavo didelius privalumus, kalbant apie konkurenciją darbo rinkoje, tie žmonės, kurie neturėjo galimybių tęsti neapibrėžtą mokslą ir buvo priversti nusileisti ant žemės, kas jiems labai padėjo (būtinybė – išradingumo motina). Tai, kas galėtų būti vis stiprėjančiu elitu antrojoje kartoje, užuot auginęs raumenis ir kovos įgūdžius, per neapdairumą anksti pasirinko pagalvėles ir šezlongą (padedami tėvų, kuriems pritrūko griežtumo ir kietumo – galbūt todėl, kad nebuvo iš kartos į kartą einančios tokio elgesio patirties) ir sudarė galimybes jauniems, alkaniems, ambicingiems naujiems žaidėjams beveik netrukdomiems raikyti pyragą iš naujo.

Todėl šiuo metu Lietuva vėl yra labai socialiai mobili, turint galimybes eiti į žaidimą.

Ar gali ši padėtis keistis? Žinoma, jei lietuviškieji turtingieji tėvai, pasidairę užsieniuose, išmoks labai paprastą ėjimą: senosiose Vakarų demokratijose vaikams perkami ne begaliniai mokslai, o kritiškai svarbus nemokamo darbo laikotarpis, nuo kelių mėnesių iki poros metų, įgaunant patirtį, kuri, skirtingai nuo diplomo, beveik visada yra raktas į sėkmę, didelius pinigus ir ilgą ir laimingą karjerą.

Paaiškinsiu. Didelio prestižo darbai profesijose, kur itin daug reiškia pasitikėjimas ir reputacija – nuo teisės ir architektūros iki televizijos programų kūrimo ir verslo konsultavimo – yra gaunami ne gyvenimo aprašymus siuntinėjant ir ne pagal skelbimus laikraščiuose. Tai yra darbai saviškiams, tai yra, tiems, kas jau yra įėję į tą industriją, kas ten dirbęs ir susitikęs su būsimais kolegomis darbo situacijose.

Baigusiam aukštąją mokyklą įeiti vidun yra fantastiškai lengva ir kartu labai sunku: pasiūlymų yra daug, bet darbas yra be atlyginimo (vadinamas „internship“, neapmokamoji praktika), arba su tokiu mažu atlyginimu, kuris neturi nieko bendra su net ir labai kukliomis gyvenimo išlaidomis.

Britanijoje „trainee solicitor“, advokatas-praktikantas, labai dažnai turi tenkintis minimaliu šalyje nustatytu atlyginimu (£6.08, arba apie 26 Lt, per valandą) – per metus susidaro 11 tūkst. svarų už formaliai skaičiuojamą 35 val. darbo savaitę. Čirškinantis mėsainius McDonald‘s gauna žymiai daugiau, be to, prie mėsainių gauni tiek, kiek valandų dirbi, o advokatų kontoroje dirbi tiek, kiek reikia, o moka už 7 valandas per dieną, bet dirbi ir nieko nesakai, juk labai nori tapti pereiti į rimtų advokatų kategoriją ir pradėti uždirbinėti žmoniškai. Todėl kenti dantis sukandęs ir dėkoji už elgetišką atlygį.

Londone minėti 11 tūkst. svarų per metus (sumokėjus mokesčius išeina kiek mažiau) yra blogiau, nei katino ašaros. Advokatui ši suma dažniausiai yra pakankama miesto transportui, drabužiams ir gyvenimui kur nors kambarėlyje tolimoje metro zonoje, jei sveikata leis tris valandas per dieną leisti kelionėms į darbą priedo prie 12 val. trukmės darbo dienos, bet maistui to jau nebeužteks. Čia, kaip ir nemokamos praktikos atveju, turi padėti tėvai – jei tėvai, kaip sakoma, likvidūs: dažniausiai tai reiškia, kad jiems dirbti nebereikia. Šį žaidimą laimi turtingos šeimos užnugaris.

Šios sistemos gebėjimas didinti socialinę atskirtį yra toks neginčijamas, kad jau nebe pirmą dešimtmetį daug kur bandoma su ja kovoti įstatymiškai, bandant drausti neapmokamą darbo praktiką. Tai, kaip šią tvarką puola socialinio teisingumo advokatai, įrodo, kad tai labai efektyvus senų pinigų panaudojimas, tiesinant atžalų kelius: juk niekas niekur Vakaruose nesikabinėja, pavyzdžiui,  prie to, kad medicinos studijos, palyginti su kitomis, kainuoja nežmoniškai brangiai, ir čia taip pat didesnes galimybes turi turtingesnių tėvų atžalos.

Dar vienas aspektas, kur Lietuvoje beveik visi vis dar yra lygūs, yra bankroto baimė. Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje sociologai nustatė, kad vienas didžiausių atpalaiduojančių faktorių jaunimui – sprendžiantis, ar jie gyvenime rizikuos (o kas nerizikuoja, kaip žinia, tas ir šampano negeria) – yra tėvų ir senelių patirtis bankrutuojant ir vėl atsitiesiant po nesėkmės.

Pasirodo, ši menkai aptariama aplinkybė yra vienas ryškiausių skirtumų tarp tų, kas kilę iš darbininkiškų arba smulkių verslininkų šeimų, ir tų, kieno tėvai turi didesnio verslo patirties arba yra pratę gauti didelius pinigus, jų netekti, o paskui gauti juos vėl.

Psichologinis profilis čia skiriasi kaip dangus ir žemė: kas vieniems yra socialinė stigma ir asocijuojasi su antstoliais ir žeminančiu iškeldinimu į gatvę nebyliai spoksančių kaimynų akivaizdoje (net jei paties asmens šeimai su tuo susidurti neteko, matė, kaip tai vyksta kaimynams), tas kitiems yra absoliučiai neemocinis, neutralus, nors ir negeidžiamas, gyvenimo faktas – kaip stogo uždengimas naujai, kai senąjį nuplėšė audra. Antriesiems tai, žinia, nieko malonaus, bet kai žinai, kad praeityje tai buvo, ir nieko, ir susitvarkėm, tai ir nežiūri į bankroto galimybę kaip į „pasaulio pabaigos“ scenarijų.

Lietuvoje bankrotai ir žlugusios įmonės vis dar tebėra gėdingas dalykas, didžiulis ir blizgus nevykėlio ordinas, ir tik labai nedaugelis žmonių jau suvokia (o kol jie perduos tai savo vaikams, užims dar daugiau laiko – kalbėkime čia apie pora dešimčių metų), kad vienas pralošimas ar laimėjimas reiškia mažai: žymiai svarbiau, ar tu galėsi vėl bandyti iš naujo rytoj. Ir poryt. Ir užporyt.

Nes pergalė, jei ji momentinė ir baigtinė, yra tik anomalija prieš kitą pralaimėjimą – ilgalaikė pergalė yra ne kas kita, kaip nuolatinis pasilikimas žaidime, ir ten mokėjimas pralošti ir nebijoti pralošimo yra toks pat svarbus, kaip sportininkui sugebėjimas tinkamai nukristi ant žemės ir kuo greičiau atsikelti žaidimo metu.

Aš nežinau, ar įrodžiau šį kartą tai, ką norėjau įrodyti, o būtent tai, kad Lietuvoje „senųjų pinigų“ dar nėra, kaip visuomenės dalies, jau supratusios, kad turtą išlaikyti žymiai sunkiau, nei jį uždirbti, ir kad lėktuvas su reaktyviniais varikliais, nors ir skrenda žymiai greičiau, nei birbia negudrus automobiliukas, bet rūpesčių kelia daugiau, genda dažniau, priežiūra brangesnė ir jo valdymas reikalauja didžiulio susikaupimo.

Lietuvoje dar nesusiformavo įpročiai ir refleksai, susiję su sukaupto turto ir užgyventos padėties visuomenėje valdymu ir išlaikymu per kelias kartas. Tai reiškia, kad aukštesnioji socialinė klasė, nors jau įrodė gebėjimus generuoti gerovę, dar nepasirūpino subraižyti žaidimo aikštelės pagal savo poreikius, ir naujiems žaidėjams kol kas atviri visi keliai. Naudokitės proga, nes ši padėtis amžinai nesitęs. Bet kol kas mūsų šalis tikrai yra šiuo požiūriu labai teisinga ir palanki naujai atėjusiems.

— — —

* Kone vienintelis galiojantis svertas, likęs iš senųjų sovietinių laikų, tuo laikotarpiu buvo užsienio kalbos mokėjimas. Aš tai patyriau savo kailiu (ne iš blogosios pusės): mano tėvų pastangos, kad eičiau į Vilniaus Salomėjos Neries mokyklą, kur nuo pirmosios klasės buvo mokoma anglų kalbos, buvo turbūt vienintelis sidabro šaukštelis mano burnoje.

** Dėl nesuprantamų priežasčių, atsakingiausia sovietinė nomenklatūra turėjo dar vieną, mažai kieno pastebėtą privilegiją: tų gatvių, kur buvo jų namai ir pagerinto išplanavimo butai, pavadinimai dažniausiai nebuvo pakeisti į labiau komunistinę ausį glostančius. Be aukščiau išvardintų, ideologijos audros aplenkė daugelio geresniųjų žmonių apgyvendintas Mildos, Rudens, Akmenų, Volungės, Debesijos gatves ir praktiškai visą Žvėryno toponimiją. P.Eidukevičiaus, Gen. V.Obuchovo, J.Janonio ir Raudonosios Armijos gatvėse ir prospektuose gyveno daugiau proletarai, o ne jų vadai. Senamiestyje, kuris buvo siejamas su kūrenimu malkomis ir kitais nepatogumais, o ne prestižu, klerikaliniai gatvių pavadinimai – Bernardinų, Išganytojo, Augustijonų ir daugybė kitų – buvo kaitaliojami lengva ranka.

Advertisements

20 comments

  1. Paulius Žuvyčius

    “kažkada privatizavo surudijusią azotinių” neturėtų būti surūdijusią?

    Straipsnis pilnai atitinka mano įsivaizduojamą Lietuvos Respublikos raidos etapą – turto irpatirties kaupimo etapas. Kai šių dalykų bus pakankamai pagerės ir bendras gyvenimo lygis.

  2. rotonda

    Deja, bet Rotonda iš dalies tokia apleista ir stovi, kad joje nėra anei jokių komunikacijų, anei vandentiekio, aei elektros. O rengiantis juos įvesti užstrigęs reikalas dar labiau strigo.

  3. Auste

    Made my day!
    Andriui Užkalniui turbūt nereikia sakyti, kad rašo teisybę, bet šiame straipsnyje taip viskas teisingai išsakyta… Studijuoju teisę, ir labai aiškiai matosi, jog neturtingų tėvų vaikai eina praktikuotis į kokią nors valstybės įstaigą (už NET 1200 LT atlygio už 8 val. darbo dieną, su visomis įstatyminėmis poilsio bei atostogų garantijomis), o bendrakursiai, kurie gali leisti sau būti išlaikomais tėvų metus kitus net ir pabaigę magistro studijas – į privačias advokatų kontoras, kur ateinančius porą metų gausi nuo 300 iki 600 LT ir dirbsi neribotą valandų skaičių (ir savaitgaliais, ir per Kūčias, ir per sesiją, ir per močiutės laidotuves, ir bet kada, kada tau paskambins kontoros partneris).
    Tik dalykas toks, kad valstybės tarnyboj visada gausi tuos 1200 LT (su menkais tarnautojo karjeros bonusais), o po privačioj, ypač tarptautinio kapitalo kontoroj – neriboto dydžio sumas, tiek, kiek pats sugebėsi uždirbti.

    • Nota

      Na kad gal ne visai – kiek žinau, labiau varguoliai į tas kontoras eina, o tėvų išlaikomi rašo disertacijas beigi ramiai praktikuojasi tarnaudami gerose valstybinėse įstaigose (nebūtinai aukštos kategorijos pareigybėse, bet tai nėra labai svarbu). Kodėl varguoliai pas advokatus beveik už dyką pluša – tai jų vienintelis šansas greitai gaut reikiamą stažą, kad galėtų greičiau laikyt advokato egzą, mat jį gali laikyt tik tada, kai turi ne mažesnį kaip penkerių metų teisinio darbo stažą arba atlilikęs ne trumpesnę kaip dvejų metų advokato padėjėjo praktiką (Advokatūros įst. 7 str. 1 dalies 3 p.). Ir dar, manau, kad paprastam varguoliui smarkiai lengviau išlaikyt advokato egzą, nei pvz. teisėjo ar notaro, tai irgi pareguliuoja srautus.
      O straipsnyje pravda.

  4. xxx

    Viskas labai teisingai surasyta, nu bet kas po galais cia su ta salomejke? Toks jausmas, kad vienintele vieta pasaulyje, kur galima buvo ismokti anglu kalba. Prezidente nuolat apie tai primena (nors kalba taip, lyg ja moke kokioj kaimo mokykloj persikvalifikavusi rusiste), dabar Uzkalnis…

  5. Kurideja

    Kitais metais rotonda praras savo žavesingą iškabą “KAVA LEDAI”, ir po 2 mln. litų investicijų į NESANČIAS komunikacijas (elektrą, vandentiekį ir t.t.) atsidarys Charlie Pizza (ar kitas restoranas, tačiau iš tos pačios Vičiūnų grupės). Vis dėlto nugalės “tėveliai” su kilme ir pinigais, tačiau neišlaikys rotondos, kaip įdomaus statinio romantiškoje, kultūriškoje vietoje, įvaizdžio…

  6. baekjo

    Šiek tiek apie praktikas.
    Pirma – vargšai advokatai :-) Praktikantai sityje gauna nuo 18 – 19 tūkstančių, o dažnai ir daugiau, kartais iki £40 000. Mažoji sesutė, besimokanti bakalaurą Londone, kaip tik pildo prašymus vasaros praktikai (J.P. Morgan, Morgan Stanley, etc), tad vis turiu padėti su CV ir debiliškais HR klausimais. Ir kiekvieną kartą stengiuosi pabrėžti tokių praktikų svarbą. Nes net ir finansų genijui su First iš Oxbridge nebus lengva gauti darbą,jei visas vasaras jis gulėjo prie jūros ir durnių voliojo.
    Ech, pirmas darbas sityje, tai kaip ir pirmas kartas su moterimi, arba pirmas takelis čarlio…

    • Darius

      Hah, arba sesė Jums meluoja, arba ji ne teisę mokosi arba išsigalvojate viską, nes “(J.P. Morgan, Morgan Stanley, etc)” yra ne advokatų kontoros? Pasigooglink.

      Tikrai advokatų internai negauna tiek kiek minėjote, ir nereikia svaigti. Kaip bebūtų keista, Lietuvoje kontoros yra gana dosnios studentams (bent jau atsižvelgiant į bendrą pragyvenimo lygį). Taip, darbo dienos yra po 13 val., ir į močiutės laidotuves nuvažiuoti tikriausiai negalėsite ir per Kūčias draftinsit arabams agreementus, bet mokama ne tik minimumas, bet ir 1200 ir daugiau. Pasispaudus galima ir pragyventi.

      Turėjote omenyje Hogan’us, Makenzius, Linklaterius?

  7. Rimbas

    Smagu, kad gerai valdantis plunksną žmogus sugeba iš turbūt pasąmoninio lygmens ištraukt tai, ko pačiam žodžiais perteikt dar būtų reikėję nemažai laiko.
    Beje, puikus būdas reinvestuoti visokius kaupiamuosius draudimus – ne ištaškyt pižoniškom vestuvėm (kelius sulaužyt maža už tokias nesamones), o mokėt vaikui savotišką algą, kol jis renka patirtį internship’e.

  8. Adv.Tomas

    Studentus ir neseniai baigusius studentus samdome už tikrai nedidelį pinigą, bet pasireiškus sugebėjimams ir davus apčiuopiamą naudą, atlyginimo didėjimas gali būti ir būna labai spartus. Taip daro ir darė daugelis (~90% bendrovių), taip ir bus visados. Šią tendenciją gali sustabdyti nebent pasaulinis Aliaksandro Lukašenkos įsigalėjimas, ko tikimybė lygiai tokia pati kaip ir įrodyti žmogaus įtaką pasauliniam klimato atšilimui, vadinasi niekinė. O, kad Lietuvoje nėra “senųjų pinigų” tai nėra ko stebėtis, Lietuvai viso labo 20 metų, na tai gi nesakome ant 20 metų merginos, kad štai susivariusi senė eina, o ir pats tamsta daktare savęs seneliu aišku nelaikote, nepaisant jau brandaus amžiaus.

  9. baekjo

    Neblogai teisininkai dirba, dar 5 nėra, o jie jau geria. Ar tiesiog skaityt nemoki? Aiškinu paraidžiui – vargšai adokatai praktikantai, gaunantys po £11k p.a. Nes finansų sektoriaus praktikantai gauna £18k p.a. pro rata ir daugiau. Capisce?
    Kas yra J.P. Morgan Chase man googlinti nereikia, užtenka pažiūrėt į jų pastatą pro langą. Morgan Stanley irgi šalia už kampo.
    Ech, skaityt neišmokai, o jau puoli rašyt.

    • Darius

      man atrodo, kad tamstai pačiam su minčių reiškimu prastai. Iš vat šito sakinio ir konteksto aplink jį ” Praktikantai sityje gauna nuo 18 – 19 tūkstančių, o dažnai ir daugiau, kartais iki £40 000.” Niekaip nesuprasi, kad staiga ėmei kalbėti ne apie advokatus. Priešingai – atrodo lyg sarkazmas, “vargšai advokatai”.

      Eik pasivartyk teksto suvokimo užduotis 12 kl. gal ką nors išmoksi, nes su tokiais rašymais tai niekas nesupras.

      • baekjo

        Dėkui dievui kad tu toks susivokęs, ir kitus paprotini, kad tarkim J.P. Morgan pasirodo visai ne advokatų kontora, paklausiau tavo patarimo, pagooglinau, ir dabar jau žinau ką jie tam dideliam pastate veikia (o gi pasirodo kolegos).
        Kalbėdamas apie sitį, turėjau omenyje (kaip ir visi) finansų institucijas, o ne geografinę vietą, keista kad toks minties galiūnas to nesupratai. Yra žmonių kurie City of London ribose atlieka praktikas dirbdami Pret-A-Manger arba Sainsbury’s. Turbūt nelabai supratai, kad ir ne apie juos kalbu…

  10. Liu

    Aš “praktikuojuosi” už 100 eurų per savaitę. Ir gyvenu kažkaip, būtent su tėvų pagalba.

  11. Darius

    Visiškas briedas, apie tai, kaip viskas vyko po Nepriklausomybės atgavimo. Arba žmogus nebuvo tada Lietuvoje, arba yra užsakymas “įsiūti” šitokią “tiesą” į smengenis dabartiniam jaunimui.

  12. Pikc

    Straipsnis geras. Dar persismelkiau dėkingumu ir įvertinau savo dėstytojus: 90-ų viduryje ateidavo pas trečiakursius (tai svarbu, timing is everything žmonių reikaluose), ir – kas nori dirbti ten arba ten ? Taip atsidūriau pirmame darbe už 400 litų, bet su galimybe minkyti įrangą, kuri (galimybė) kainuodavo kokius 1000 litų dienai. Išėjo kaip žydui sandėlio vedėjui – uij, man dar atlyginimą mokės??

    Pastebėjimas apie “senus pinigus” geras. Iš lažo ištrūkę lietuviai tik dabar masiškai ima kaupti pinigus ir netikėtai atranda, kad turtas gyvena savo gyvenimą. Sudėjus su išsilavinimo nebuvimu, tai sprogstanti situacija, kurioje veriasi netikėtos galimybės, apie kurias į ordnungą įsprausti vakariečiai negali net pagalvoti.

  13. Pikc

    >** Dėl nesuprantamų priežasčių, atsakingiausia sovietinė nomenklatūra turėjo dar vieną, mažai kieno pastebėtą privilegiją: tų gatvių, kur buvo jų namai ir pagerinto išplanavimo butai, pavadinimai dažniausiai nebuvo pakeisti į labiau komunistinę ausį glostančius.

    hmm. Gali būti susiję su tuo pačiu faktu, kodėl Lietuvoje buvo mažai Lenino mūkelių miestų ir miestelių pagrindinėse aikštėse. Kas nežino, priežastis banali – paskelbus Stalino kultą, Stalino mūkeliai buvo nuversti. O vietoje jų nebeiškilo nauji. Pasak pasakojimų, Kaune verčiant Josifo statulą, kuri gana gerai priešinosi užkabintai trosais technikai, pacanai iš už kampo šaukė “Juozai, laikykis!”

  14. Gintaras

    Super straipsnis. Sutinku 100%. Galbut reiktu dar prideti, jog lietuviams labai budingas visazinio mentalitetas – kai visose verslo ir gyvenimo srityse mes zinom geriau.

    Tuo tarpu uzsienyje viskas laikosi ant konkurencijos ir pripazinimo. Pinigai svarbu, bet tiems zmones, kurie ju visa laika turejo (o jie dazniausiai ir daro verslus) – buvimas geriausiu savo srityje (ar kokio kito pripazinimo siekimas) yra tai kas juos stumia i prieki.

    Bet svarbiausia, jog jie suvokia kad ne viskas kuria pridetine verte. Del to ir yra perkamas antikvarinis stalas uz 1000svaru, vietoj 100svaru vertes IKEA stalo, nes pirmu atveju tai yra investicja, o antru – pinigu ismetimas.

    Lygiai taip pat yra investuojama i save. Ne diplomas suteikia pranasuma, o zinios, patirtis ir pazintys – ir ne vieno nenusipirksi.

  15. rimgaudas.

    visur ir visada taip budavo..teisingai pamokyta.

Komentuoti

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: